Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vykusiame renginyje Y.Shimizu paskaitą „Pasikalbėkime apie tai“ pradėjo nuo istorijos, kuri jam tapo atspirtimi pradėti veiklą savižudybių prevencijos srityje.
„2001-aisiais, kada dirbau televizijos prodiuseriu „NHK” kanale Japonijoje, kūriau dokumentinį filmą apie vaikus, kurie prarado tėvus dėl savižudybės. Vienas vaikas – Yuki – tuo metu, kai jį kalbinau, buvo universiteto studentas. Jis kalbėjo apie patirtį, kai, būdamas keturiolikos metų, prarado tėvą – šis nusižudė.
Yuki pasakojo, jog vieną karštą vasaros dieną jis atsikėlė, papusryčiavo ir nuėjo į mokyklą. Po pamokų – kaip visada – išskubėjo į futbolo treniruotę. Pasibaigus treniruotei, vaikinas grįžo į namus ir nuėjo išsimaudyti į japonišką vonią.
Bet staiga įvyko neįprastas dalykas – jo tėvas įėjo į vonios kambarį. Kadangi Yuki buvo keturiolikos ir seniai turėjęs artimą pokalbį su juo, vaikinas tiesiog išbėgo iš vonios kambario. Kitą dieną jo tėvas nusižudė.
Yuki buvo šokiruotas: jis save kaltino, pyko, liūdėjo ir tiesiog gyveno emocinėje sumaištyje.
Yuki pasakė, jog vos sužinojęs, kad tėvas nusižudė, prisiminė tą vakarykštę sceną vonios kambaryje. Yuki pamanė, kad greičiausiai tėvas norėjo paprašyti pagalbos.
Nuo to laiko – iki įstojant į universitetą – Yuki galvodavo, kad jeigu jis būtų pakalbėjęs su tėvu, galbūt jis nebūtų nusižudęs. Tuo pačiu manė, kad jeigu tėvui jo šeima būtų buvusi svarbi, jis būtų pasirinkęs gyventi. Yuki buvo šokiruotas: jis save kaltino, pyko, liūdėjo ir tiesiog gyveno emocinėje sumaištyje.
Tačiau jis pasakė, kad ne liūdesys ar pyktis buvo pagrindiniai jį slėgę jausmai, o tai, kad jis nieko negalėjo padaryti dėl tėvo netekties ir kad neturėjo žmonių, kuriems galėtų išreikšti to, ką jautė. Jis sakė, kad tai buvo pats sunkiausias dalykas jo gyvenime“, – pasakojo mokslininkas.
Savižudybių tema Japonijoje buvo tabu
Tačiau kodėl taip ilgai Yuki skausmą laikė tik savyje?
Mokslininko teigimu, tais laikais nusižudę asmenys Japonijos visuomenėje buvo vertinami kaip silpni ir bėgantys nuo sunkumų, o pati savižudybė buvo laikoma asmenine problema, apie kurią draudžiama kalbėti. Tad Yuki tuomet nuogąstavo, kad jei aplinkiniai sužinos apie jo tėvo savižudybę, jo šeima liks atstumta visuomenės.
„Bet kai Yuki įstojo į universitetą ir prisijungė prie nevyriausybinės organizacijos, remiančios vaikus, kurie prarado tėvus, jis susipažino su kitais jaunuoliais, kurie taip pat buvo praradę tėvus dėl savižudybės. Ir ta grupė jaunuolių jam tapo saugia erdve, kur jis pagaliau galėjo žingsnis po žingsnio atsiverti ir pasidalyti savo patirtimi bei galutinai priimti tėvo mirtį bei susitaikyti su ja“, – papildė Y.Shimizu.
Anot mokslininko, Yuki nusprendė viešai atskleisti savo istoriją dokumentiniame filme dėl dviejų priežasčių: visų pirma, jis manė, kad žmonės turėtų geriau suprasti apie savižudybės problemą bei suvokti, kad tai nėra tik asmeninis silpno individo pasirinkimas, o žmonės, kurie nusižudo, iš tikrųjų nenori mirti; antra, Yuki tikėjo, kad paviešinus jo ir kitų patirtis, galbūt paspartės savižudybių prevencijos įgyvendinimas Japonijoje.
Nesulaukęs pokyčių, veiksmų ėmėsi pats
„Dokumentinis filmas buvo didžiulė naujiena Japonijoje: pirmas kartas, kada šeimos nariai, netekę artimojo dėl savižudybės, viešai prakalbo. Tačiau pasirodžius filmui, savižudybė ir toliau buvo laikoma asmenine problema, o reikalingų kovos su savižudybe priemonių trūko. Taigi nutariau sukurti dar du dokumentinius filmus šia tema. Bet ir jie nepadėjo“, – sakė Y.Shimizu.
2003 m. savižudybių rodiklis Japonijoje pasiekė rekordines aukštumas – per metus nusižudė 34 427 žmonės.
Mokslininkas teigė tuomet pradėjęs jausti atsakomybę imtis tolimesnių veiksmų. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad nors dokumentiniuose filmuose savo patirtis atskleidę žmonės atliko didelį darbą, niekas nepasistūmėjo į priekį – savižudybės prevencijos įgyvendinimas strigo.
Taigi 2004-aisiais Y.Shimizu nusprendė išeiti iš savo darbovietės „NHK“ kanale ir įsteigti nevyriausybinę organizaciją „Lifelink“ su tikslu dirbti savižudybių prevencijos srityje. Neilgai truko sulaukti teigiamų rezultatų: jau 2006-aisiais Japonijoje buvo priimtas Savižudybių prevencijos įstatymas, prie kurio organizacija stipriai prisidėjo, o pats įstatymas šalyje buvo didelis žingsnis į priekį.
Ką sako savižudybių statistika?
Y.Shimizu pasakojo, jog nuo 1997-ųjų, kada Japoniją ištiko ekonominė krizė, savižudybių skaičius šalyje labai išaugo: kasmet nusižudydavo per 30 tūkst. žmonių, ir tai tęsėsi net keturiolika metų. Beje, 2003 m. savižudybių rodiklis Japonijoje pasiekė rekordines aukštumas – per metus nusižudė 34 427 žmonės.
Tačiau nuo 2009-ųjų savižudybių rodiklis kasmet šalyje mažėja. Paskutiniais duomenimis, 2018-aisiais nusižudė 20 840 žmonių – tai yra mažiausias savižudybių skaičius, užfiksuotas per pastaruosius keturiasdešimt metų Japonijoje.
Y.Shimizu teigimu, kalbant apie savižudybių prevencijos įgyvendinimą, svarbu į statistiką žvelgti atidžiau.
Tarkime, šiaurinėje Japonijos dalyje savižudybių skaičius yra gerokai aukštesnis, o žymūs rodiklio skirtumai pastebimi ir savivaldybių lygmeniu. Be to, skirtumai išryškėja ir kalbant apie nusižudžiusiųjų amžių: pvz., Akitos mieste 40 proc. savižudybių įvyksta amžiaus grupėje iki keturiasdešimties metų, o Jurihondžijo – 40 proc. savižudybių grupėje per septyniasdešimties metų ir 20 proc. – iki keturiasdešimties metų.
Mokslininkas nurodė, jog išsamiai įvertinus statistinius duomenis, regioniniu lygmeniu galima sėkmingai įgyvendinti savižudybių prevencines priemones, taikantis į „tikslinę“ auditoriją.
„O kai kiekvienos savivaldybės duomenys sujungiami į vieną, atskiroms savivaldybės būdingos tam tikros tendencijos pranyksta, t. y. negaunama faktinė informaciją apie situaciją, esančią savivaldybėje, ir taip prarandamas realybės atspalvis. Jei jums nepavyks surinkti informatyvių duomenų apie savižudybių situaciją, nepavyks ir įdiegti tikslingų kovos priemonių su šia problema“, – pridūrė Y.Shimizu.
Savižudybė neįvyksta staiga
Pasak mokslininko, dar vienas svarbus aspektas, kurį būtina suvokti, yra savižudybės rizikos procesas, t. y. kokios pagrindinės priežastys pastūmėja žmones įvykdyti savižudybę.
Jis pasakojo, jog organizacijoje buvo atliktas tyrimas, apklausiant 523 respondentus, kurie artimoje aplinkoje susidūrė su savižudybe. Tyrimo komanda atrado, kad galima išskirti tam tikrus savižudybės rizikos proceso modelius.
Pavyzdžiui, vienas iš dažniausių savižudybės procesų Japonijoje yra toks: žmogus praranda darbą, tada susiduria su finansinėmis problemomis, po to – depresija ar alkoholio vartojimu, kol galiausiai įvykdo savižudybę. Ypač dažni ir tokie atvejai, kai žmogus pakeičia darbo poziciją arba būna pakeliamas pareigose, tuomet persidirba, susiduria su santykių, sveikatos problemomis ir galiausiai nusižudo.
„Savižudybė įvyksta, kai vidutiniškai susidaro keturių ją skatinančių veiksnių grandinė. Tai reiškia, kad žmonės nepasirenka savižudybės staiga – tokios problemos, kaip depresija, piktnaudžiavimas alkoholiu ar socialinė izoliacija pasireiškia jau savižudybės rizikos proceso pabaigoje, kai žmogaus gyvenime būna prisikaupę daug sunkumų“, – nurodė mokslininkas.
Jau suprantama, kad savižudybė – socialinė problema
Y.Shimizu aiškino, jog suvokus, kad savižudybė yra procesas, aplinkiniams atsiveria daug galimybių įsikišti dar prieš įvykstant savižudybei. „Nes jei pamėginsime sustabdyti savižudybę galutiniame etape, labai mažai tikėtina, kad tai įvyks“, – pabrėžė mokslininkas.
Anot jo, remiantis tuo, kad savižudybė įvyksta susidarius vidutiniškai keturių ją skatinančių veiksnių grandinei, šalies mastu svarbu įdiegti skirtingus paramos būdus atsiduriantiems savižudybės rizikoje.
Pavyzdžiui, dabar visos Japonijos savivaldybės privalo kurti ir įgyvendinti savižudybės prevencijos planus, priklausomai nuo jų esamos padėties. Yra skatinama taikyti prevenciją trimis lygmenimis: socialinės sistemos (kuriant atitinkamus įstatymus, direktyvas, strategijas); regioninio bendradarbiavimo (organizuojant valdžios ir NVO institucijų tarpusavio darbą); asmeninės paramos (įdiegiant sąlygas asmenų rėmimui ir jų problemų sprendimui).
Žinios, supratimas ir tos pačios vizijos turėjimas yra svarbūs aspektai palaikant organizacijų bendradarbiavimą, – tikino jis.
Mokslininko teigimu, tokia strategija yra įtvirtinta 2006-aisiais Japonijoje įteisintame Savižudybių prevencijos įstatyme, kuriame taip pat pabrėžiama, kad prevencijos tikslas ne tik sustabdyti savižudybes, bet ir remti žmonių gyvenimus. Pasak Y.Shimizu, šis įstatymas padėjo įtvirtinti suvokimą, kad savižudybė yra socialinė problema bei žymiai prisidėjo prie to, kad savižudybių rodiklis šalyje mažėtų.
„Tačiau didžiausias veiksnys, lėmęs savižudybių sumažėjimą, yra visuomenės požiūrio į savižudybės problematiką kaita. Turiu galvoje, kad dabar žmonės vis labiau supranta, jog nusižudę asmenys tiesiog nematė kito kelio; kad žmonės, esantys savižudybės rizikoje, nori gyventi, ir mes turime jiems padėti“, – teigė Y.Shimizu.
Apie Japonijoje taikomus prevencijos būdus
Y.Shimizu pateikė ir keletą pavyzdžių, kaip vykdoma savižudybių prevencijos strategija Japonijoje.
Pavyzdžiui, Adačio seniūnijoje savižudybės prevencijos biurui vadovauja seniūnijos meras. Regione efektyviai organizuojamas institucijų bendradarbiavimas: NVO, ligoninės, policijos departamentai, biržos, socialinės paramos centrai ir kitos įstaigos veikia kartu vykdant savižudybių prevenciją. Tad žmogus bet kurioje organizacijoje gali gauti visą reikalingą informaciją ir pagalbą.
Anot mokslininko, kuriant šį organizacijų „tinklą“, itin daug dėmesio skirta darbuotojų ir specialistų ruošimui. „Žinios, supratimas ir tos pačios vizijos turėjimas yra svarbūs aspektai palaikant organizacijų bendradarbiavimą“, – tikino jis.
Be to, tam tikrose vietose (pvz., įdarbinimo biuruose, kadangi bedarbių savižudžių skaičius seniūnijoje – ypač didelis) yra įrengtos specialios patalpos, kur skirtingose kabinose žmones konsultuoja specialistai – NVO atstovai, teisininkai, psichiatrai ir kt. Kitaip tariant, vienoje vietoje žmogus gali gauti kompleksinę pagalbą.
Taip pat viešose vietose (pvz., bibliotekose; viešuosiuose tualetuose) vietos gyventojams yra dalijami specialūs informaciniai bukletai, kuriuose nurodyti pagalbos numeriai ir paramos galimybės. Tuose bukletuose pateikiama informacija yra specializuota: vieni skirti moterims, kiti – vyrams, dar kiti – vaikams, paaugliams.
„Visgi išlieka stigma prašyti pagalbos: žmonėms kartais sunku pasakyti, kad jie turi problemų, o tai apsunkina ir pagalbos paieškas. Tad šios priemonės ne tik suteikia galimybę lengvai gauti visą reikalingą informaciją, bet ir padidina paslaugų prieinamumą esantiems rizikos grupėje“, – pabrėžė Y.Shimizu.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
I-V (8 - 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt
