– Jūs gydote pacientus su sunkiomis negaliomis. Kaip viskas prasidėjo?
– Žalgirio klinikoje dirbu nuo 1992, kai čia dar buvo Raudonojo Kryžiaus ligoninės filialas. Dabar viskas taip pasikeitę. Pamenu, antrame aukšte buvo neurologijos skyrius, trečiame – atsirado stacionarinės lovos.
Anuo metu šiame mano kabinete, kur dabar gydau neįgaliuosius, dirbo masažistė, o už sienos buvo akupunktūros kabinetas. Tokia buvo pradžia.
Atsimenu, tuo metu dirbau poliklinikoje, o čia, Žalgirio klinikoje, vykdavo kvalifikacijos kėlimo kursai. Po tokių vienų kursų mane pastebėjo ir pakvietė čia dirbti.
Po dukros gimimo grįžau dirbti į stacionarą, kur ligoniai ruošiami operacijoms su bendrine nejautra. Pradėjau intensyviai domėtis apie nejautrą. Turbūt didžiausią įtaką šiam mano susidomėjimui padarė profesorė Irena Balčiūnienė, kuri prieš 25 metus buvo tikra neįgaliųjų odontologinio gydymo su bendrine nejautra pradininkė Lietuvoje.
– Kuo ypatingas jūsų darbas?
– Šiandien esu bendros praktikos gydytoja odontologė, gydau ligonius bendrinėje nejautroje, turiu aukščiausią kvalifikacinę kategoriją. Gydau žmones su negalia, kurių dažniausia diagnozė yra cerebralinis paralyžius, psichinis, protinis atsilikimas, šizofrenija, nekontaktiškumas.
Tai darbas su žmonėmis, kurie nesėdi kėdėje, jie negali išsižioti, negali pasakyti, kartais jie bėga, kartais mušasi, rėkia.
Gydau žmones su negalia, kurių dažniausia diagnozė yra cerebralinis paralyžius, psichinis, protinis atsilikimas, šizofrenija.
Dažniausiai dirbame keturiese, kartais prireikia ir papildomos pagalbos. Didžiausias iššūkis – kol uždedi kaukę, kol suveikia sedacija. (Sedacija – tai jautrumo nuėmimas, nepilna intraveninė narkozė, kai nereikia žmogaus intubuoti.)
Bet šiame darbe veikia tikrai ne piniginė motyvacija. Į Žalgirio kliniką atvykstantys neįgalūs pacientai dažniausiai būna su labai sudėtingomis, įsisenėjusiomis problemomis, ir labai dažnai tai daug metų nevalomi dantys.
Tokia mano darbo specifika, kad turiu išmatyti ne tik odontologiją, bet ir daug gretutinių ligų, kaip jos paveikia visą paciento kūną. Tarkime, Dauno sindromą ar cerebrinį paralyžių lydi ir širdies, plaučių, sisteminės ligos. Tada prieš atlikdami procedūras turime gauti kardiologo leidimą.
O štai, tarkime, šizofrenija, autizmas turi mažiau gretutinių ligų, tačiau yra didelis jautrumas aplinkai.
Bet būna ir tokių atvejų, kai negalime pacientui daryti narkozės. Tuomet dirbame brigadoje. Kviečiame šalia anesteziologą, žaidžiam, kalbinam. Anesteziologas visuomet būna pasiruošęs. Reikia suprasti, kad tai nėra tik dantuko sugydymas: neįgalus ligonis atvažiavęs dėl dantų gali visai neišvažiuoti. Reikia labai specialaus ir atsakingo pasiruošimo.
– Kodėl jus traukia toks iššūkių pilnas darbas?
– Tai – mano darbas, tikrai mano. Toks mano būdas, mano charakteris ir turbūt todėl tas darbas man taip tinka. Aš išgyvenu dėl savo pacientų. Jie man rūpi.
Būna ir kolegės paklausia, ar man neatsibodo. Bet tai yra mano niša. Net ir mano slaugytoja kartu su manimi dirba jau 12 metų!
– Kokios pacientų istorijos labiausiai įsirašo jūsų atmintyje?
– Oi, tų istorijų yra pačių įvairiausių.
Atsimenu tokią merginą, kuri turi labai sunkią cerebrinio paralyžiaus formą. Jos kūnelis sveria gal 20 kg, nors metų jai virš 20, visa susukta. Su tokia diagnoze pacientai dažniausiai nekramto maisto ir todėl būna labai ilgos dantų šaknys. Nuo apnašų dantys vis tiek sugenda, o gydyti nesileidžia, judesiai nevaldomi. Atveža ją mama, priekiniai dantys iki nervo sugedę, suprantu, kad reikėtų juos traukti. Bet tuomet galvoju, o kaip ji atrodys? Tuomet sakau mamai – sutvarkau priekinius šešis dantis, plombuoju. Sunku, nes dantys neprižiūrėti, ne apie grožį galvoji, bet tik, kad prigytų, tik, kad neskaudėtų.
Aš visais atvejais esu linkusi saugoti dantis, kad liktų bent jau fasadas, net jei žmogus pats nekramto.
Sunku, nes dantys neprižiūrėti, ne apie grožį galvoji, bet tik, kad prigytų, tik, kad neskaudėtų.
Prisimenu tokius atvejus, kai nuo vaikystės gydau pacientus, o dabar pacientas jau suaugęs vyras. Anksčiau jį atvesdavo tėvai, o dabar jau gyvena socialiniuose namuose, palydi slaugytojos.
Šiandien kaip tik gydžiau savo pacientų anūką! Kai man buvo 26-eri, pradėjau gydyti tėvus, tada jų vaikus, dabar jau ateina vaikų vaikai.
Pacientai atvažiuoja pas mus iš visos Lietuvos. Iš Kauno, Klaipėdos, Visagino...
Galvoju apie juos, prisimenu.
– Dėl ko labiausiai skauda širdį šiame darbe?
– Aš visada galvoju, kad mano neįgalūs pacientai irgi žmonės, jiems irgi skauda. Tik jie ne visada pasako. Negali pasakyti.
Kiekvienas galėjome ir vis dar galime būti jo vietoje. Man kartais iki ašarų suspaudžia širdį, kaip tėvų gaila... Šiek tiek pripratau ir prie neįgaliųjų, ir prie narkozių. Bet visuomet lieka mano empatija ir palaikymas tėvams.
– Kai žiūrite į neįgalius pacientus, ką mąstote apie mus kaip apie visuomenę? Ar mes pakankamai įdedame pastangų, kad jie jaustųsi komfortiškai, oriai?
Aš visada galvoju, kad mano neįgalūs pacientai irgi žmonės, jiems irgi skauda. Tik jie ne visada pasako. Negali pasakyti.
– Manau, kad kažkoks pokytis neįgaliesiems prasidėjo kartu su Lietuvos Nepriklausomybe, su įstojimu į Europos Sąjungą. Tačiau kaip gydytoja matau ir spragų.
Viena tokių – privalomas dantų tikrinimas mokyklose. Dabar tai yra tik tėvų prievolė ir man atrodo tai nėra gerai. O seniau žmonės su negalia buvo visiškai izoliuoti, lyg gėda tėvams. Turėjau tokių artimų pavyzdžių. Man teko apsilankyti neįgaliųjų namuose dar vaikystėje. Buvo labai skaudu matyti tą atskirtį.
Kadangi jau tikrai ilgai dirbu su neįgaliais žmonėmis, tenka gydyti ir bendrauti su jų bendruomenių pirmininkais. Žinote, tie žmonės mane daug ko išmokė. Pirmiausia išmokė, kas yra atjauta.
Kad sugrąžintume tokiems žmonėms orumą, jau mokykloje reikėtų daugiau edukacijos. Manau, kad daugybė dalykų ateina iš vaikystės, iš šeimos, iš mokyklos.
Aš pati esu neabejinga, bet medicinoje, manau, toks ir turi būti kiekvienas, nes kitaip – o kam tu dirbi?
Nors tikrai nemanau, kad visi medikai yra cinikai. Tai netiesa.
Aš ir savo dukrą pirmiausiai mokiau atjautos, pastebėti artimą, rūpintis. Kad būtų kuo mažiau „aš“, mažiau to ego. Man atrodo, kad į kiekvieno ligonio situaciją turėtų būti pažiūrėta plačiau, žmogiškiau, ne tik techniškai, kad atitinka arba neatitinka skaičiukų ir normos.
O jaunimas, pastebiu, dabar gana kategoriškas. Mano nuomone, reikia individualumo, įsižiūrėti į kiekvieną konkrečią situaciją.
Kad sugrąžintume tokiems žmonėms orumą, jau mokykloje reikėtų daugiau edukacijos. Manau, kad daugybė dalykų ateina iš vaikystės, iš šeimos, iš mokyklos.
– Ar matote ateities viziją, kaip galėtume gydyti neįgaliuosius? Kaip Žalgirio klinika galėtų atrodyti ateityje?
– Man atrodo, kad šitas formatas, koks yra dabar, yra tikrai neblogas, bet galėtų būti visko daugiau, kad eilės į procedūras būtų trumpesnės, kad būtų didesni žmogiškieji gydytojų resursai.
Blogiausia yra eilės, o visa kita ir taip padaroma kaip galima geriausiai ir profesionaliausiai.
– Kodėl Žalgirio klinikoje neįgalieji gydytojo odontologo ar chirurgo laukia pusantrų metų?
– Viskas priklauso nuo klinikos galimybių. Jei būtų didesnė anesteziologijos tarnyba, tikrai galėtume padaryti daugiau procedūrų.
Per mėnesį vienas gydytojas gali priimti apie 10-14 tokių pacientų.
O ir procedūros užtrunka gana ilgai, čia tikrai daug darbo. Visas procesas priklauso nuo to, kiek ir kokių gretutinių ligų turi pacientai. Dažnai visam darbui turime tik 2 valandas ir galime dirbti tik vienoje žandikaulio pusėje. Po sedacijos turi praeiti 3 mėnesių tarpas, tuomet tvarkome kitą žandikaulio pusę.
– Ar jaučiate tokio darbo prasmę?
– Myliu ir mėgstu savo darbą, net jei iš jo nesugebėjau sukrauti turtų. Kartais taip pavargstu, kad sakau, gal galėčiau eiti troleibusą vairuoti, juk ten viskas labai paprasta ir aišku.
Bet aš pasiilgstu savo pacientų. Man gerai pavyksta su jais bendrauti. Čia mano darbas, mano misija.