Ūmiai suskaudus pilvui, veikiausiai įtariame turį apendicitą arba šlapimo takų uždegimą. Vis dėlto verta žinoti ir gebėti atpažinti dažnai pasitaikantį, su apendicitu nieko bendro neturintį, kas antram pusamžiam Lietuvos žmogui pasireiškiantį sutrikimą – divertikulitą.
„Prieš dešimtmetį divertikulitas linksniuojamas buvo gerokai rečiau – ši liga tiesiog nepasitaikydavo taip dažnai. Turėjome įvairių sveikatos, tarp jų – ir žarnyno – sutrikimų, kurie pasireikšdavo ir mus užklupdavo anksčiau. Žmonių gyvenimo trukmė pailgėjo, kartu pasikeitė ir ligos.
Šiuo metu apie divertikulitą kalbėti yra būtina, kadangi jis būdingas kas antram Lietuvos penkiasdešimtmečiui. Kuo vyresnis žmogus – tuo didesnis sergamumo procentas“, – pasakoja Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikos pilvo chirurgas prof. Tomas Poškus.
Storojoje žarnoje – išgaubos
Divertikulai yra mažos storosios žarnos gleivinės išvaržos per visus sienelės sluoksnius, įskaitant ir lygiuosius raumenis.
„Įprastai žarna yra lygios struktūros, tarsi vamzdelis, kurią sudaro gana tvirtos sienos. Įsivaizduokite, kad tame vamzdelyje atsiranda išgaubų, kurios išsigaubia ne iš visų trijų žarnos sienelės sluoksnių, o tik iš vieno. Toji išgauba gaunasi triskart plonesnė už įprastą žarnos sieną.
Atitinkamai – gerokai trapesnė, todėl kur kas lengviau įvyksta uždegimas ir prasideda kraujavimas. Išgauba žarnoje vadinama divertikulu. Esant jų uždegimui, vystosi divertikulitas“, – įvardija dviejų dešimčių metų patirtį pilvo chirurgijoje sukaupęs prof. T.Poškus.
Pasitaiko jaunimui, tačiau laikoma vyresnių žmonių liga
Nors tiksli divertikulų kilmė nėra iki galo žinoma, ji siejama su pasyvesniu gyvenimo būdu, netinkama mityba ir natūraliais žmogaus organizmo amžėjimo procesais.
„Anksčiau divertikulito teorijoje buvo manoma, kad jis tiesiogiai susijęs su mityba, todėl žmonės, kurie vartoja daugiaskaidulinį maistą, sakykime, valgo daugiau daržovių ir vaisių, divertikulitu sirgti turėtų rečiau. Paskutinių tyrimų duomenys parodė, kad toks manymas iki galo nėra tikslus. Kas išties tikslu ir žinoma – jauniems žmonėms divertikulai pasitaiko rečiau.
Paralelė tokia: kaip raukšlės formuojasi odoje, taip ir divertikulai žarnoje.
Atitinkamai, kuo daugiau žmogui metų, tuo didesnė tikimybė, kad jo organizme jau formuojasi divertikulai. Kažkuria prasme galime įvardinti šį sutrikimą kaip vieną iš žmogaus organizmo amžėjimo procesų. Paralelė tokia: kaip raukšlės formuojasi odoje, taip ir divertikulai žarnoje“, – teigia vienos iš pirmaujančių privačių klinikų Lietuvoje pilvo chirurgas.
Temperatūra, prasta savijauta ir skausmas kairiame šone
Storosios žarnos gleivinės išgaubos įprastai formuojasi ilgą laiką, tačiau jų uždegimas kyla staiga. Dažniausiai sutrikimas būna lydymas aukštos temperatūros ir prastos savijautos.
„Pradeda skaudėti pilvo apačią, kiek daugiau į kairę pusę. Žmogus gali tuštintis dažniau arba priešingai – rečiau, gali atsirasti ir šlapinimosi pokyčiai. Pasireiškia ir tokie simptomai, kaip pakilusi temperatūra. Prastėja savijauta. Toks yra divertikulito vaizdas“, – apibrėžia prof. T.Poškus.
Pavojus gyvybei? Ir taip, ir ne
Divertikulitas pasireiškia skaudžiai ir skirtingai. Vienais atvejais – nedideliu paūmėjimu, kuris savaime praeina po dienos ar dviejų.
Sudėtingos, komplikuotos situacijos ištinka tada, kai pacientas medikus pasiekia su sunkaus laipsnio divertikulų uždegimu.
„Divertikulo sienelė triskart plonesnė už normalią žarnos sienelę. Iš principo įvyksta suplonėjusios sienelės prakiūrimas. Ligos sunkumas priklauso nuo to, kiek didelis yra prakiūrimas. Jeigu divertikulas prakiūra vos vos, gali įvykti nestiprus uždegimas, lydymas nedidelių organizmo temperatūros pokyčių. Jeigu prakiūra stipriai, storosios žarnos turinys, kuriame yra išmatos, pradeda tekėti į pilvo ertmę ir užteršia organizmą.
Gaunasi kraujo užkrėtimas – sepsis, ir tokiu atveju divertikulitas tampa labai pavojingas. Pakyla itin aukšta temperatūra, pasireiškia intensyvūs pilvo skausmai, o medikams tenka kovoti dėl žmogaus gyvybės operacinėje. Joje pacientui suformuojama kolostoma – žarnytė pilvo sienoje, likviduojama po kurio laiko“, – perspėja pilvo chirurgas prof. T.Poškus.
Ankstyva diagnostika ir gydymas
Pasak medicinos profesoriaus, divertikulito gydymą ir komplikacijų išvengimą lengvina ankstyva diagnostika. Laimei, didžioji dalis pacientų kreipiasi laiku:
„Šiuo metu daugumoje Lietuvos gydymo vietų turime priemones, tinkamas diagnozuoti ir tinkamai gydyti divertikulitą. Jį apčiuopti galima būdingu pilvo tyrimu. Taip pat – ultragarso tyrimu, gali būti atliekama ir kompiuterinė tomografija, jeigu gydytojas mato esant jos poreikį.
Jeigu pacientui neseniai nebuvo atlikta kolonoskopija, praėjus ūmiam divertikulito epizodui, būtina ją padaryti ir įsitikinti, ar tai iš tiesų divertikulitas, o ne, tarkime, prakiuręs storosios žarnos navikas.
Pastarasis pasitaiko 10–15 proc. žmonių, kurie pirmą kartą hospitalizuojami įtariant divertikulitą.“
Priepuoliai kartojasi, tačiau suvaldomi
Gera žinia – toji, kad divertikulitas didžiąja dalimi atvejų nėra mirties nuosprendis, o stipriai į priekį žengianti medicina pajėgi ištirti ir atrasti šią ligą laiku.
Iš dalies ramina ir tai, kad liga nesirenka tarp vyrų ar moterų – ji gali pažeisti tiek vienos, tiek kitos lyties žmogų. Tačiau blogoji žinia – priepuoliai gali kartotis, ir ne kartą.
Vyresni negu 50 metų žmonės turėtų sudalyvauti vėžio patikros programoje, kuri šiuo metu Lietuvoje vyksta nemokamai.
„Tokiais atvejais pacientai išmoksta atpažinti atsiradusį paūmėjimą, žino tinkamus vaistus ir kada ko imtis. Tikimybė, kad divertikulitas kartosis dar kartą ar kelis, išlieka 10 proc. pacientų. Nuolatinio medikamentinio gydymo nereikia, antibiotikai skiriami tik paūmėjimo atveju.
Kartais, vis dėlto, tenka rinktis planinę operaciją: jeigu žmogus negali pasveikti, kartojasi antras, trečias, penktas priepuolis, tenka operuoti ir pašalinti paveiktą žarnos dalį“, – perspėja Amerikoje chirurgu dirbęs prof. T.Poškus.
Profilaktika – sveikesnis gyvenimo būdas
Nors paūmėjus divertikulitui storosios žarnos gleivinės išvaržos gali kraujuoti, tuštinantis kraujas nėra būdingas. Gydytojas prof. T.Poškus pabrėžia, kad, esant kraujavimui, turėtume įtarti esant kitą sutrikimą. Bet kuriuo atveju, savigyda užsiimti nederėtų.
„Apskritai, visas būkles, kada juntamas ūmus pilvo skausmas, šalia to atsiranda ir temperatūra, ne pats teisingiausias būdas yra gydytis pačiam. Netgi labai rizikinga, nes tai nebūtinai divertikulitas – gali būti ir apendicitas, kito pilvo ertmės organo bėda ir situacija, pavojinga žmogaus gyvybei“, – primena prof. T.Poškus.
Tiesa, ilgametis pilvo chirurgas įvardija keletą dalykų, veikiančių profilaktiškai. Esminis – sistemingas rūpinimasis žarnyno sveikata:
„Vyresni negu 50 metų žmonės turėtų sudalyvauti vėžio patikros programoje, kuri šiuo metu Lietuvoje vyksta nemokamai. Reikėtų išmatų tyrimui nustatyti, ar jose nėra priemaišų. Jeigu nėra, belieka profilaktiškai pasitikrinti kartą per metus. Jeigu išmatose priemaišų randama, reikėtų padaryti kolonoskopiją.
Ir, žinoma, imtis priemonių, kurios veikia ne kaip divertikulito profilaktika, tačiau gerina bendrą organizmo būklę: valgyti kuo daugiau šviežių vaisių ir daržovių, mažiau – perdirbto maisto, pusfabrikačių, rūkytų mėsos gaminių. Vengti vidurių užkietėjimo. Būti aktyviems fiziškai, kuo daugiau judėti. Be abejo, kiek įmanoma saikingiau vartoti alkoholinius gėrimus ir atsisakyti rūkymo. Šie dalykai gelbsti visais atvejais.“
