„Tai – socialialiai neteisinga“, – sako Irena (vardas skaitytojos prašymu pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas – 15min), sutikusi pasidalinti savo istorija ir su portalo skaitytojais.
Lietuvos periodontologų draugijos pirmininkė, gydytoja periodontologė Jūratė Žekonienė bei Lietuvos odontologų rūmų tarybos narys prof. dr. Ričardas Kubilius paaiškino, kaip panašias situacijas mato medikai.
Kol nesi pensininkas, mokėk iš savo kišenės
„Problemų dėl dantų turiu nuo sovietinės vaikystės. Tuometinis mažo miestelio mokyklos odontologo kabinetas buvo pats tikriausias kankinimų kambarys. Ketvirtoje klasėje pas odontologę buvau nualpusi iš skausmo, jai komentuojant: „Nieko, nieko, pakentėk, visi kenčia“, ir vis barant, kad bijau, mat ji nieko negali daryti, kai pilna burna seilių.
Esu dėkinga mokslui už nuskausminančiuosius ir sau, kad vis dar galiu susimokėti už odontologines paslaugas. Tačiau dantų priežiūros sistema, mano giliu įsitikinimu, Lietuvoje yra labai neteisinga. Ir tai vis iš naujo patiriu savo kailiu“, – pasakojo Irena.
Pasak jos, visą gyvenimą ji moka mokesčius, taip pat ir sveikatos draudimą, todėl, kaip ir daugelis, tikisi, jog esant reikalui turės galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama nemokama medicinos pagalba. Taip pat – ir odontologinėmis paslaugomis, kurių nemaža dalis yra kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondų (PSDF).
„Kaip nuo 19 metų, taigi, jau 32 metus, mokanti mokesčius ir sveikatos draudimą, tikėčiausi ir laukčiau, kad man būtų prieinamos ne tik higienisto, bet ir kompensuojamos periodontologo paslaugos. Gyvenu Vilniuje, teiravausi jų, tačiau atsakymas buvo – tik privačiai ir už pilną kainą. Kadangi esu trijų vaikų mama ir už kai kurias jiems teikiamas dantų priežiūros paslaugas taip pat moku, nes kompensuojamųjų nėra (dantų tiesinimas kabėmis vyriausiam vaikui kainavo „mašiną“, mažajam užmynus ant dantų tiesinimo plokštelės, už kitą taip pat mokėjome, nes kompensuojama tik viena), periodontologo konsultacijai ir giluminiam dantų valymui pavasarį užsirašiau pas Vilniaus universiteto gydytoją rezidentę. Ji praktikavosi, aš mokėjau tik už medžiagas, taip sutaupydama nemažai pinigų“, – savo patirtimi dalinosi pašnekovė.
Gydytoja rezidentė, prižiūrima dėstytojos, atliko dantenų tyrimą, kuris parodė, kad vienas iš dantų, ant kurių laikėsi išimami apatinių krūminių dantų protezai, turėtų būti pašalintas dėl pediodontito.
„Išgirdusi tai, pradėjau domėtis ką daryti toliau. Kaip atkurti kramtymo funkciją, konsultavausi su privačios klinikos gydytoja, kuri mane konsultuoja ir gydo daugybę metų, nes visą gyvenimą vargstu dėl dantenų ir dantų. Ši gydytoja patarė ryžtis implantacijai. Paskaičiavome, kad pašalinus paslankų dantį, ant kurio laikėsi krūminių dantų protezai, implantacija abiejose pusėse kainuos apie 4-6 tūkst. eurų. Čia – jei viskas gerai. Variantų, kaip pamažinti kainą – nulis, nes poliklinikose dantų implantacija neatliekama. Paprastesnis protezavimas taip pat mano amžiaus žmogui dar nekompensuojamas, reikėtų laukti pensinio amžiaus, taigi, daugiau nei 10 metų“, – pasakojo Irena.
Negalėjo gauti nedarbingumo lapelio
Moteris neslėpė, kad implantacijos kaina jai pasirodė didžiulė. „Suma man – žiauri. Bet nebuvo kitos išeities, tik tikėtis, kad viskas bus gerai. Deja, bet ne viskas lengvai klojosi. Vienas iš keturių implantų, kaip sakoma liaudyje, neprigijo. Po įsukimo labai blogai jaučiausi, kelias savaites stipriai skaudėjo ne tik operuotą vietą, bet ir galvą, akis. Vartojau paskirtus antibiotikus, nuskausminančiuosius, bet nepraėjo. Todėl paprašiau nedarbingumo“, – pasakojo Irena.
Bet čia jos laukė dar vienas nemalonus netikėtumas: privati klinika negalėjo išduoti nedarbingumo dėl privačios ir valstybinės sistemų skirtumų, tad patarė kreiptis į šeimos gydytoją.
„Pasak šeimos gydytojos, nedarbingumą tokiais atvejais išduoda odontologas, tačiau dirbantys poliklinikoje negali, nes ne pas juos atlikta implantacija. Taip, ne pas juos, nes valstybinis sektorius tokių paslaugų tiesiog neužtikrina, pacientai kreipiami į privatų sektorių su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis vien tik jiems...“ – situacijos absurdiškumą įvardino pašnekovė.
„Man tai atrodo socialiai neteisinga“
Apibendrindama savo patirtį Irena sako nesuprantanti, kodėl iki šiol taip veikia sistema. „Pati moku už kramtymo funkcijos atstatymą, nes jis kompensuojamas tik pensinio amžiaus žmonėms. Man rekomenduotas dantų implantavimas valstybiniame sektoriuje neprieinamas. Laukti iki pensijos ir tik tuomet atkurti kramtymo funkciją gydytojai primygtinai nerekomenduoja dėl grėsmės iškristi viršutiniams dantims.
Pasirinkusi implantaciją privačiame sektoriuje, nes kitų galimybių nėra, moku visą kainą. Plius, kilus komplikacijoms negaliu naudotis socialiniu draudimu, t. y., už dienas, kai negaliu dirbti dėl sveikatos, taip pat pati turiu susimokėti. Man tai atrodo socialiai neteisinga“, – įsitikinusi moteris.
Anot jos, dantų netekimas įvardijamas kaip viena iš atskirties rizikų, mažinanti įsidarbinimo ir uždarbio galimybes. Žmonėms, kurie Lietuvoje jau nuo 40-50 metų patiria diskriminaciją dėl amžiaus, dantų netekimas ir sribotos protezavimo galimybės gali tapti didelių problemų pradžia.
„Posakis „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ šiais laikais galbūt suprastas ne tik, kad kiekvienas gimdamas atsinešame sau dalią, bet ir kad be dantų neužsidirbsi duonos“, – pažymėjo Irena.
Pas specialistus reikia lankytis reguliariai
Lietuvos peridontologų draugijos (LPD) pirmininkė, gydytoja periodontologė J.Žekonienė, komentuodama šios pacientės istoriją, sakė suprantanti ją. Kiekviena situacija yra individuali ir labai jautri. Tačiau pabrėžė – periodonto ligos iš dalies yra elgsenos ligos.
Nors šias plačiai paplitusias ligas inicijuoja dantų apnašose gyvenančios bakterijos, jų progresavimą ir neigiamų pasekmių atsiradimą sąlygoja gyvenimo būdas: kaip ir kiek kasdieną valome savo dantis, kaip reguliariai lankomės pas burnos priežiūros specialistą, ką valgome, kaip kontroliuojame savo cukrų, kaip aktyviai judame, ar rūkome, kaip dorojamės su stresu.
„Dievas ar motina gamta mums davė sveikus dantis du kartus. Dažnu atveju, nuo mūsų gyvenimo būdo ir elgesio atsitinka, kad mes tuos dantis sugadiname ir prarandame. Pigiausias ir geriausias gydymas yra taisyklingas kasdieninis dantų valymas. Jei, kaip minėtai pacientei, jau yra pažeidimas ir liga, reikalingas reguliarus lankymasis pas gydytoją odontologą ar periodontologą. Ne kas dešimt metų, ne pripuolamai, kada yra labai blogai.
Aišku, nežinant pačios ligos istorijos sunku komentuoti. Būna, kad pacientas nežino, kad turi periodonto ligų, ignoruoja pirmuosius simptomus, nėra nenukreipiamas pagalbai, nediagnozuojamos ligos ir pan. Bet tokios ligos, kaip periodontitas, turi būti prižiūrimos visą laiką, nuolatos, ir tokia kontrolė bei laiku atliktas gydymas leidžia išvengti nemaloniausių šios ligos padarinių – dantų praradimo bei poreikio atstatyti prarastą kramtymo funkciją“, – kalbėjo gydytoja periodontologė.
Pasak jos, priklausomai nuo periodonto ligos sunkumo, palaikomojo gydymo vizitai gali būti kas pusę metų, kas keturis ir net kas tris mėnesius griežtai.
„Dantenų ligos yra lėtinė būklė, todėl jos reikalauja dėmesio ir profesionalios priežiūros visą gyvenimą“, – pažymėjo pašnekovė.
Kalbėdama apskritai apie burnos ligas ir jų prevenciją, medikė pažymėjo, kad rekomenduojama pas gydytoją odontologą pacientui apsilankyti ne rečiau kaip du kartus per metus.
„Reikėtų ateiti pasitikrinti dantis profilaktiškai. Jeigu pacientas ateina, tada gydytojas spėja pamatyti problemas (gal reikia dantų akmenų valymo, ėduonies ar kažkokio specifinio gydymo) ir tam užkirsti kelią.
Tokio vizito metu specialistas pataria dėl burnos priežiūros, aptaria rizikos veiksnius, motyvuoja pacientą. Jeigu žmogus nesilanko pas gydytoją odontologą, galbūt nueina pas burnos higienistą, kuris yra pajėgus diagnozuoti, atlikti tam tikras procedūras ir nukreipti tolimesniam reikalingam gydymui. Na, o jeigu jau pacientui nustatyta konkreti dantenų ligų diagnozė, tolimesnį specifinį gydymą atlieka ir koordinuoja gydytojas periodontologas.
Kas gali išrašyti nedarbingumo lapelį?
Atsakydama į klausimą apie aprašytoje istorijoje paminėtą problemą – nedarbingumo išdavimą, pašnekovė paaiškino tvarką. Kadangi dirba tiek privačiame, tiek ir valstybiniame sektoriuje, ji susiduria su įvairiomis situacijomis.
„Čia turbūt buvo problema su privačių odontologijos klinikų sutarčių su SODRA pasirašymu. Tarkime, universitetinėje (valstybinėje – 15min) ligoninėje pacientams nedarbingumas išrašomas, jeigu indikacijos yra. Nes kartais pasitaiko pacientų, linkusių piktnaudžiauti“, – sakė pašnekovė, pažymėjusi, kad šeimos gydytojas taip pat gali išduoti nedarbingumą po odontologinių procedūrų pacientui kilus sveikatos problemoms.
„Buvo kilę diskusijų – kad mes čia norim apkrauti šeimos gydytojus, o patys neišrašom. Iš tiesų gydytojai odontologai tikrai retai išrašinėja (nedarbingumus) – dėl biurokratijos, popierizmo arba nesugebėjimo išrašyti. Galbūt tiesiog vengia tai daryti. Medicinos norma gydytojui odontologui suteikia teisę išrašyti nedarbingumo pažymėjimą, jeigu yra tam indikacijos . Svarbiausia, kad įstaiga, kurioje jie dirba, būtų sudariusi sutartį su SODRA“, – paaiškino J.Žekonienė.
Portalui 15min atsiųstame Lietuvos odontologų rūmų atsakyme, pabrėžiama, jog nedarbingumo pažymėjimų išdavimas – pirminės sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybė.
„Odontologijos klinikos teikia sveikatos priežiūros paslaugas ir nebūtinai turi prisiimti naujų įsipareigojimų, t.y. išduoti nedarbingumo pažymėjimus. Odontologijos kabinetai ir klinikos negali išduoti nedarbingumo pažymėjimų, jeigu nėra sudarę sutarčių su SODRA, o sutarčių gali nenorėti sudaryti, nes padarius klaidą klinika turėtų atlyginti SODRAI padarytą žalą. O pirminės sveikatos priežiūros klinikos (šeimos klinikos), prie kurių pacientai prisirašę, privalo išduoti nedarbingumo pažymėjimus“, – sako Lietuvos odontologų rūmų tarybos narys prof. dr. Ričardas Kubilius.
Neprigyja tik maža dalis implantų
Aprašyta istorija palietė ir dar vieną temą – dantų implantacijos procedūras, kurios Lietuvoje daugiausia atliekamos privačiame sektoriuje – pacientai jas apmoka iš savo kišenės.
„Reikia paminėti, kad "iš savo kišenės“ apmoka ir pensinio amžiaus pacientai, dantų implantai nėra kompensuojami. Bet pensininkams, priklausomai nuo prarasto kramtymo funkcijos bei likusio žandikaulio kaulo kiekio, yra kompensuojama tam tikra suma kramtymo funkcijos reabilitacijai. Ta suma gali būti naudojama ir danties implantui.
Valstybinėse ir universiteto klinikose dantų implantacija gali būti ir yra atliekama, bet ji taip pat nėra kompensuojama valstybės, moka pacientas. Skiriamos sumos tikrai dažnai neužtenka, esant komplikuotai situacijai. Todėl didžiąją dalį protezavimo išlaidų dengia pats pacientas.
Gydytojo pareiga, planuojant atstatyti prarastą dėl ligos kramtymo funkciją, įvertinti klinikinę situaciją, rizikos veiksnius, atsižvelgti į paciento poreikius ir galimybes bei pasiūlyti ir alternatyvius gydymo variantus, net tik vieną pažangiausių ir brangiausių šiai dienai“, – kalbėjo gydytoja periodontologė J.Žekonienė.
Įvairių tyrimų duomenimis, iki 3 proc. implantų netenkami ankstyvuoju laikotarpiu.
„Taigi, tam tikra rizika pirminiam neprigijimui yra. Komplikacijų rizika – taip pat. Deja, bet taip yra“, – sakė LPD pirmininkė, gydytoja periodontologė.
