Gimdymas vos nesibaigė tragiškai
„Labai norėjau tapti mama, tačiau sužinojusi, kad laukiuosi, nuo emocijų pertekliaus gydytojo kabinete nualpau, – pranešime žiniasklaidai prisimena žinoma Lietuvos tautodailininkė. – Pirmasis mano nėštumas buvo nesėkmingas, tačiau susilaukti vaikelio nepaprastai norėjau.“
Pasak moters, ji už tai meldėsi kiekvieną dieną: „Aš juokauju, kad prie Aušros Vartų jau net atskiras mano takelis buvo pramintas. Vaikščiojau ten melstis kas dieną“.
Po poros metų Agatos troškimas išsipildė – gydytojas pasakė, kad ji laukiasi netgi ne vieno, o dviejų vaikučių. Tačiau džiaugsmingą laukimą aptemdė sveikatos problemos. „Mano nėštumas buvo labai sunkus, – prisimena moteris. – Jaučiausi labai blogai, ligoninėje gulėjau 8 mėnesius, gydytojai man neleido net vaikščioti. O aš esu įpratusi daug judėti, bendrauti, todėl gulėjimas ligoninėje mane labai slėgė. Porą kartų išsiprašiau, kad mane išleistų namo, tačiau jau vakare turėjau grįžti į atgal į ligoninę, nes jaučiausi labai blogai“.
Artėjant nėštumo pabaigai, Agata pradėjo tiesiog maldauti gydytojos leisti jai vaikščioti. Gydytoja neleido, tačiau pasakė, kad turi padaryti papildomą tyrimą. „Gavusi tyrimo rezultatus gydytoja iškart atėjo pas mane, – prisimena moteris. – Ji buvo sunerimusi. Man pasakė trumpai: „Agata, ruoškis, rytoj tave operuojame!“
Išgirdusi tai, ji nejautė pavojaus. Atvirkščiai, buvo labai laiminga, nes labai norėjo kuo greičiau pagimdyti ir grįžti iš ligoninės namo. Operacijos dieną Agata nustebo, pamačiusi operacinėje neįprastai daug gydytojų.
„Operacijai baigiantis, man parodė pirmąją mano tik ką gimusią dukrytę, – prisimena moteris. – Labai tuo džiaugiausi. Tačiau antrosios dukrytės man neparodė, o tik skubiai ją kažkur išnešė. Mano nustebimui, tuo pat metu iš operacinės išskubėjo ir visas būrys gydytojų. Aš likau operacinėje viena, tik su savo gydytoja ir anesteziologe.“
Mirties išvengė tik per stebuklą
Po gimdymo Agatos nesugrąžino į jos palatą, o paguldė į reanimaciją. „Gulėjau reanimacijoje jau antrą dieną, tačiau dukrelių man vis dar neparodė, – prisimena moteris. – Pradėjau nerimauti. Kai apie jas paklausiau gydytojos, ji nusišypsojo: „Agata, tu gimei po laiminga žvaigžde. Taip, dabar tavo dukrelės gyvos ir sveikos“.
Tuomet ji sužinojo, kad su dukrelėmis tik per stebuklą išvengė mirties. Paskutinis Agatai atliktas tyrimas parodė, kad paskutinėmis dienomis jai prasidėjo stipri infekcija, todėl reikėjo operuoti nedelsiant. Jeigu infekcija būtų pastebėta nors diena vėliau – Agata su savo mergaitėmis būtų neišgyvenusi. O ir tuomet dukrelių išgyvenimo galimybė buvo vos pora procentų. Viena iš jų jau nebekvėpavo. Joms visoms gelbėti buvome paruoštos trys reanimacinės brigados...
Kelias į savęs atskleidimą
„Esu labai jautri, – pasakoja Agata. – Tačiau tokia turbūt nebūčiau, jeigu mano vaikystėje nebūtų buvę mano mylimos močiutės Janinos.“
Pasak moters, ji labai džiaugiasi, kad vaikystėje nelankė darželio, o augo kaime pas močiutę: „Iš savo močiutės išmokau labai daug. Ji buvo mano gyvenimo mokytoja, savo pavyzdžiu rodžiusi, kaip reikia gyventi. Iš jos išmokau ir verbų pynimo.“
Pasak moters, šeimoje ji yra jau septintosios kartos „verbininkė“. „Kai buvau maža, mūsų kaime buvo apie 30–40 verbų pynėjų, – prisimena Agata. – Jos ateidavo pas močiutę į namus, pindavo verbas, dainuodavo, bendraudavo. Šio nuostabaus bendravimo prisiminimus jaučiu iki šiol“.
Moteris labai apgailestauja, kad unikalus verbų pynimo menas palaipsniui nyksta: „Mūsų kaime iš buvusių kelių dešimčių pynėjų likome tik mes dviese su mama. – Tai tikrai nelengvas darbas, todėl norinčių jį dirbti lieka vis mažiau“.
Studijos ir pirmasis darbas
Po vidurinės mokyklos Agata įgijo kultūros renginių organizatorės specialybę. Vėliau ištekėjo, susilaukė dviejų dvynukių dukrelių – Karolinos ir Klaudynos. „Dukros yra didžiausia mano gyvenimo dovana, – prisipažįsta moteris. – Labai jas myliu ir iš jų taip pat gaunu labai daug meilės“.
Būdama namuose su savo mažytėmis dukrelėmis, Agata nutarė vėl sugrįžti prie verbų pynimo.
„Supratau, kad mane nepaprastai žavi verbos kūrimo procesas, – pasakoja moteris. – Kiekviena verba turi daug spalvų, formų, į ją galima įdėti visokiausių gėlyčių, žolyčių, smilgų, naudoti įvairius raštus... Ją kurdama aš galiu parodyti savo vidinį pasaulį. Supratau, kad labai norėčiau vėl užsiimti verbų rišimu“.
Moters svajonė savo gyvenimą susieti su verbų pynimu netruko išsipildyti. „Sauluvos“ įmonės direktorius ne tik pakvietė Agatą dirbti savo salone Pilies gatvėje, tačiau ir pasiūlė sukurti rekordinio dydžio verbą. „Supyniau rekordinę 3,5 metro dydžio verbą, – prisimena moteris. – Tada ir supratau, kad pinti verbas yra man tikrai įdomu ir malonu, ir kad norėčiau tuo užsiimti visą gyvenimą“.
Agata ne tik tapo viena iš dviejų Lietuvoje sertifikuotų verbų pynėjų, tačiau ir Verbų pynėjų asociacijos vadove, skleidžiančia žinią apie šį unikalų Vilniaus krašto meną visame pasaulyje.
Apsilankymas hospise
„Padėti hospisui mane pakvietė draugė, – prisimena Agata. – Tai įvyko sudėtingu mano gyvenimo laikotarpiu. Turėjau problemų šeimoje, buvo daug išgyvenimų ir ašarų. Man labai reikėjo paramos ir palaikymo, tačiau nedrįsau atvirai to pripažinti“.
Pasak moters, tuo metu ji nežinojo kas yra hospisas, ką veikia jo savanoriai ir kuo ji galėtų padėti.
Agata iki šiol prisimena savo pirmąjį apsilankymą Pal. kun Mykolo Sopočkos hospise.
„Atvažiavau į hospiso kiemą ir staiga matau iš jo pastato išeinant moterį su vienuolės drabužiu, – prisimena Agata. – Kaip vėliau sužinojau, tai buvo hospiso vadovė sesuo Michaela Rak“.
Sesuo šypsodamasi priėjo arčiau, ištiesė rankas ir apkabino Agatą. Tą apkabinimą, tą šilumą ji atsimena ir jaučia iki šiol: „Būtent tas apkabinimas ir padarė pradžią mano sielos išgijimui. Tai buvo tai, ko man tada labai reikėjo“.
Sesuo Michaela jau žinojo, kad Agata yra menininkė ir dirba su verbomis. Ji pasiūlė vykti į Gdansko miestą Lenkijoje ir dalyvauti ten vyksiančioje mugėje, pristatyti joje hospisą. Neilgai galvojusi, moteris sutiko.
Savanorystė hospise
Pasak Agatos, ji jautė, kad hospise žmonės ją labai vertina, palaiko. Moteris džiaugėsi, kad ji ten rado sau artimą bendruomenę, kuriai labai nori padėti. „Būdavo, nuvežu dukteris į mokyklą ir važiuoju į hospisą, klausiu, ką reikia padaryti, – prisimena moteris. – Darbų ir užduočių ten man duodavo įvairių. Jeigu reikėdavo pamaitinti žmones – eidavau ir užsiimdavau tuo, jeigu reikėdavo kur nors sutvarkyti ir išplauti – eidavau ir plaudavau“.
Pasak Agatos, verbų pynimo darbas palaipsniui jos gyvenime pasiliko antroje vietoje, o pagalba hospisui tapo jai svarbiausia veikla. „Man labai patiko, kad hospise mane priimdavo tokią, kokia aš esu, man nereikėdavo niekuo apsimetinėti, – dalijasi mintimis moteris. –Ten galėdavau atvirai pasipasakoti apie savo problemas, parodyti savo emocijas. Jeigu mane kas sujaudindavo – galėdavau parodyti savo jausmus“.
Pasak Agatos, būtent taip ir prasidėjo jos pačios sielos gydymas: „Anksčiau aš buvau labai užsisklendusi savyje, bijojau atsiverti, viską pergyvendavau savyje, nedrįsdavau pasakoti apie savo problemas ir išgyvenimus“.
Taigi, netikėtai jai pačiai, hospisas tapo tikru jos sielos gydytoju. Pasak Agatos, hospiso pacientai visai kitaip jaučia ir priima pasaulį. Jų bendravimas yra labai atviras ir nuoširdus.
„Jie man atvirai išsipasakodavo, atsiverdavo, – prisimena Agata. – Palaipsniui ir aš pradėjau būti su jais atvira... Tai buvo toks abipusis gydymas, kuris buvo labai reikalingas ne tik jiems, bet ir man“.
Pasak moters, kiekvienam žmogui labai svarbu, kad šalia jo būtų kitas žmogus, su kuriuo jis galėtų išsikalbėti, atvirai papasakoti apie savo rūpesčius. Ne veltui sakoma, kad svetimam žmogui lengviau papasakoti savo problemas. Tuomet ne tik palengvėja, tačiau tuo pačiu ir kitas žmogus pasidaro tau labai svarbus ir artimas.
Agata prisimena vieną interviu žurnalistams, kurio metu jos paklausė kodėl ji savanoriauja hospise.
„Kurį laiką galvojau nežinodama, ką atsakyti, – prisimena moteris. – Tačiau po to pasakiau: „Aš ateinu į hospisą gydyti savęs“. Agata suprato, kad ji galės padėti kitiems tik tada, kai sugebės padėti sau.
Ji galės ką nors duoti kitam tik tada, kai pati tai turės. „Tu duodi žmogui tą, ką tu turi, o tas žmogus tau duoda tą, ką jis turi, – dalinasi mintimis moteris. – Ir dažniausiai būna, kad žmonės vienas kitą taip papildo“.
Pasak Agatos, kiekvienas mūsų turime savyje daug ko vertingo, tik kartais nemokame to parodyti.
O kartais net ir bijome tai parodyti, kad nepasirodytume kitiems silpni. Tačiau kiekvienas mūsų savyje tikrai turime ir laimės, ir meilės, ir šilumos. „Jeigu nesi šilta – kaip gali suteikti šilumą kitam? Jeigu nesi jautri – kaip gali užjausti kitą? – dalijasi mintimis moteris. – Hospisas padėjo man išmokti neslėpti savo emocijų, nebijoti jų parodyti kitiems. Ir tai atnešė man didelę vidinę laisvę ir ramybę.“
Verbų pynimas hospise
„Sesuo Michaela vieną dieną man pasiūlė surengti verbų pynimo pamoką hospise, – prisimena Agata. – Aš sutikau, atsivežiau gėlių, pynimo reikmenis“. Pasak moters, į hospiso salę susirinko gana daug norinčiųjų. Tuos, kurie norėjo dalyvauti, tačiau negalėjo eiti, atvežė vežimėliais.
Pasak moters, verbų pynimas yra ne tik menas ir grožis, tačiau ir savotiška meditacija, nes jis ramina, gali tarnauti ir kaip savotiška aromaterapija.
„Būdavo, prieš Verbų sekmadienį eidavau į palatas ir kviesdavau ateiti pinti verbų, – prisimena Agata. – Ne visi žmonės hospise yra gulintys, yra ir galinčių ateiti ar atvažiuoti vežimėliu.“
Tačiau kartais Agata ir pati eidavo po palatas: „Vienoje palatoje pamačiau lovoje gulinčią senutę, o prie jos sėdinčią jos dukterį. Matau, kad jau išvis be jėgų abi – ir viena, ir kita. Pradėjau kalbinti jas. Sakau, tuoj ateis verbų sekmadienis, gal pabandom supinti verbą?“
Pasak Agatos, duktė iš pradžių to nelabai norėjo. Atseit, mama guli, bus daug šiukšlių, gėlės byrės...
Tačiau jos senutė mama staiga Agatai sako: „O aš noriu pabandyti!“ Taip tvirtai pasakė, kad duktė jau nebandė prieštarauti. Agata atsinešė iš automobilio krepšį su gėlėmis, prisėdo šalia ir moterys pradėjo pinti. Agatai išeinant, duktė palydėjo ją į koridorių ir susijaudinusi nuoširdžiai padėkojo.
Pasak Agatos, verbų rišimas turi savyje kažką tokio, kas suvienija žmones, daro juos artimesnius, kviečia bendradarbiauti.
Hospise buvo toks pacientas Valdemaras. Jis labai mėgo pinti verbas, švelniai vadindavo Agatą „mano mokytoja“. „Valdemaras labai norėjo su savo nupinta verba iškeliauti į kitą pasaulį, – prisimena moteris. – Jis netgi žmonai pasakė, kad ji pasirūpintų, kad ta verba visada būtų šalia jo“.
Priežiūra hospise ir jos ypatumai
„Mūsų visuomenėje senų sergančių tėvų atidavimas hospiso priežiūrai kai kuriems dar nėra priimtinas, – dalijasi mintimis Agata. – Nerimaujama, o kaip į tai pažiūrės artimieji, kaimynai. Ar nepasmerks? Ar nepasakys: „Kokia gi tu dukra, jeigu net savo mamos prižiūrėti nesugebi?“
Pasak moters, jai ne kartą teko klausyti giminaičių abejonių dėl savo artimojo atvežimo hospiso globai.
„Atsimenu, direktorė jiems visada sakydavo – jūs atvežkite mums mamą ne atiduoti, o todėl, kad patys nors kiek pailsėtumėte“.
Juk tiek fiziškai, tiek emociškai yra sunku dieną naktį slaugyti sunkiai sergantį artimą žmogų namuose.
Dėl nuolatinės įtampos ir nuovargio, bemiegių naktų palaipsniui tas artimas ryšys gali pradėti blėsti, palikdamas tarpusavio santykiuose vien tik kančią, vargą ir skausmą. Ne visi tai gali išverti.
„Jeigu būsi pervargęs ir suirzęs, vargu, ar sugebėsi tinkamai slaugyti savo artimą žmogų, suteikti jam jėgų ir optimizmo“, – dalijasi mintimis Agata.
Hospiso savanoriai
Kiekvienas hospiso savanoris dovanoja hospisui ir jo pacientui brangiausią, ką jis turi, – savo laiką.
Laiko nenusipirksi, niekas mums nepaskolins nei vienos sekundės. „Kiekvienam hospiso savanoriui svarbu rasti laiko pasirūpinti savimi, – dalijasi mintimis Agata. – Jeigu jausiesi gerai, galėsi gerai pasirūpinti savo globojamu žmogumi. Jeigu būsi laimingas, galėsi padaryti laimingu ir kitą, jeigu jausiesi gerai, sugebėsi padaryti, kad ir kitas pasijustų gerai. Mūsų globojamiems žmonėms šioje žemėje galbūt liko ne tiek daug laiko, tačiau iš visos širdies siekiame, kad kiekviena jų praleista su mumis valanda būtų jiems laimingas ir ramus laikas“.
Pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose bei stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėti sunkiai sergantiesiems galite skyrę savo 1,2 proc. GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Daugiau informacijos čia.