Gyvename stereotipų visuomenėje?
Judėjimo negalią turintis alytiškis Algirdas Jakulis įsitikinęs, kad prastą negalios įvaizdį lemia stereotipai, kurie kyla iš nežinojimo arba baimių.
„Kokią nuomonę apie vežimėliu judantį žmogų gali susidaryti 3–5 metų vaikas, su nuostaba piršteliu mamai rodantis, kaip žmogus važiuoja, o mama, užuot paprastai paaiškinusi, jog dėdė susižeidė kojas, todėl negali vaikščioti, vaiką kaip nuo raupsuotojo nutempia, kad tas vos ne oru paskrenda porą metrų?“ — klausia Algirdas.
Jis yra tikras – mažiausiai, ko reikia neįgaliesiems, tai užuojautos ar išskirtinio dėmesio. „Geriausia, kai bendraujama kaip lygūs su lygiais, tada ir patys žmonės su negalia nepersiima gailesčiu sau“, – teigia alytiškis.
Kas padeda išvengti savigraužos?
Suvokti, kad gyvenimas su negalia taip pat yra gyvenimas, tik kitoks, Algirdui prireikė laiko. Po įvykusios traumos vyras pats save motyvavo nepasiduoti, judėti tolyn.
„Atsidūrus tokioje situacijoje yra du keliai. Vienas, nevedantis niekur, gulėti ir apverkti savo likimą bei kaprizais ir reikalavimais šokdinti artimuosius. O antrasis – nagais ir dantimis kabintis į gyvenimą“, – teigia alytiškis.
Algirdas džiaugiasi pasirinkęs antrąjį kelią. Turėdamas šalia savęs stiprų artimųjų palaikymą bei didelį ryžtą „atsistoti ant kojų“, alytiškis pradėjo kibtis į gyvenimą – ėmė versti iš vengrų kalbos, įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. Kai pilna darbų – nėra laiko mintims, kad gyvenimas neturi prasmės.
„Mokytojai netikėjo, kad galiu tiek, kiek bendraklasiai“
Taip pat alytiškė, žmonių su negalia teisių aktyvistė Kristina Dūdonytė negalią turi jau nuo gimimo. Mergina turi judėjimo sunkumų. Kristina prisimena, kad jau mokykloje ją nuteikinėjo kelti sau mažesnius tikslus nei bendraklasiai.
„Pavyzdžiui, man ne kartą buvo sakoma, kad geriau nelaikyčiau valstybinių brandos egzaminų, nes jų neišlaikysiu“, – prisimena mergina. Tačiau Kristina ne tik sėkmingai baigė mokyklos etapą, bet gali pasigirti ir trimis aukštojo mokslo diplomais. Kristina taip pat įsitraukusi į visuomeninę veiklą Alytuje. „Jei būtum nelaimingas, tai liūdėtum, kad ko nors nepasiekei, o kai viską turi, tai ir jautiesi laimingas“, – sako mergina.
Tikrasis iššūkis – negalia ar nepritaikyta aplinka?
„Kol vieša, informacinė ir fizinė aplinka nėra pritaikyta neįgaliesiems, tol nebus jokios integracijos“, — tokį kategorišką atsakymą pateikusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Alytaus miesto ir rajono filialo pirmininkė Daiva Markinienė nė kiek neabejoja savo žodžiais.
Pasak pašnekovės, tai vienintelis būdas norint padėti neįgaliesiems tapti lygiateise visuomenės dalimi.
Lietuvos neįgaliųjų draugijos apklausų rezultatai patvirtina merginos žodžius – beveik 37 proc. apklaustų respondentų tikina, kad dėl nepritaikytos aplinkos neįgalieji negali patekti į kultūros, sporto ir laisvalaikio renginius. Daugiau nei trečdalis žmonių mano, kad kokybiškos medicininės arba reabilitacijos paslaugos nėra prieinamos negalią turintiems žmonėms.
Paklausus D.Markinienės apie iššūkius, kuriuos tenka patirti bet kokią negalią turintiems žmonėms, moteris gali nesustodama juos vardyti.
„Silpnaregiui arba neregiui pereiti per gatvę nėra taip paprasta, nes kiekviena jų gali sukelti kliūčių. Kaip antai, gatvių ir sankryžų perėjos, einančios per dvipusio eismo gatves, bei jas reguliuojantys šviesoforai, kurių žalias signalas dega ne tuo pačiu metu, bet skleidžia vienodą garsą. Ką tuomet daryti regėjimo negalią turintiems žmonėms? Įsivaizduokite, kaip jiems yra sunku“, – sako D.Markinienė.
Neįgalieji Lietuvoje — nematomi?
„Žmonių su negalia matomumas yra esminė sąlyga siekiant užtikrinti jų teises. Nes jei valdininkai nemato žmonių su negalia, nepatiria jų spaudimo kažką keisti, jie paprasčiausiai nesusimąsto ir gal net nežino jų poreikių“, – sako Henrika Varnienė iš neįgaliųjų organizacijas vienijančio Lietuvos neįgaliųjų forumo.
Moteris prisimena savo pirmąsias išvykas į Vakarų šalis, kur neįgalieji yra matomi: „Išvykusi komandiruotę Olandijoje aš negalėjau patikėti, kiek daug yra žmonių, turinčių negalią. O pas mus jų seniau visai nesimatė. Tai tikrai nereiškia, kad šių žmonių nėra. Jei jų nematome, žinokite, tai blogas ženklas. Tai reiškia, kad jie yra izoliuoti neprieinamoje savo namų aplinkoje arba atokiose globos institucijose. Lietuvoje žmonės su negalia dar neišsikovojo savo teisių, todėl jų matome mažai.“
Visgi, pasak H.Varnienės, padėtis Lietuvoje po truputį keičiasi, ypač daug vilčių teikia jaunoji karta: „Žmonės su negalia, ypač jauni, nebenori slėptis, negali pakęsti kai jų gailima, jie tiesiog nori gyventi, prisiimti atsakomybę už save, nes mato, kad nei valstybės, nei kitų globa laimės neatneša. Tačiau, kad žmonės su negalia galėtų būti savarankiški, jiems reikia lygių sąlygų judėti mieste, patekti į pastatus, visuomenines erdves, reikia prieinamų paslaugų ir informacijos – tą valstybė privalo užtikrinti.“
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2017/2018 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.
Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
