Iš kur kilo žolės pavadinimas
Lietuviškas pavadinimas greičiausiai kildinimas nuo tarmiško žodžio sukata, vargą vargelį reiškiančio. Žemaitijoj toks lyg ir negirdėtas, bet dažnai garsios žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės ne vienąsyk minėtas. Jei įrašytumėt tą žodį internetan, tai iškart sužinotumėt ir niekad nebepamirštumėt, kad sukata besanti grynai veterinarinis terminas – avinų liga. Ir ne bet kokia, o ta, katra atsiranda tik nuo kepeninių siurbikių.
Tada avinus ištinka toks cerebralis, anie sukasi dideliais ratais, bet nepatinka juk jiems suktis, todėl ima nervuotis, kvaili darytis, mat faktas – kepenis aniems kažkas siurbia. Siurbikės siurbiasi, gyvenimą gadina, širdį ėda, o zlastis juk tuojau pat prie pat durų.
Taipgi ir supraskim sukatžolę – ne veltui tuo vardu pavadinta, viskas jame telpa: ir sukti avinai, ir kepenys yrančios, siurbėlės siurbiančios, patvorių vargai vargeliai, mamų, močiučių rūpesčiai, o svarbiausia – širdys skaudančios.
Galbūt sukatžolių arbatą čia gėrė net pati Ieva Simonaitytė
Daktarų knygose jau nuo pat XV amžiaus rašoma apie sukatžolę, ji ten skiriama „nuo širdies plakimo“. Ne kad plakti širdis nustotų, o kad lygiai pulsuotų, aišku. Knygose taipogi rašoma, kad sukatžolė patvoriuose ir, atseit, visokiuose šiukšlynuose auga. Bet kaži ar šitaip savaime užaugusias esat matę, gal nebent kokioj Sukatlandijoj. Daugiausia jos darželiuose auginamos.
Štai daugybę vešlių sukatžolių kasmet priaugina buvusi pradinių klasių mokytoja, dainininkė, pasakorė, jau garbaus amžiaus Juzefa Jančauskienė, savo raudonų plytų buvusioje Vanagų mokykloje ir tebegyvenanti, višteles, sukatžoles ir pelynus auginanti. Mokytojos kaimynė kažkada buvo ir storas knygas rašė pati Ieva Simonaitytė, į mokyklą retkarčiais užeidavo, nepasididžiuodavo. O kas čia žino ir besužinos, galbūt ir sukatžolių arbatą Ieva romanus rašydama gurkšnoti ir savo širdelę stiprinti mėgo.
Visos bėdos guli giliai viduriuose?
Yra sukatžolių ne tik mokytojų darželiuose, bet ir vaistinėse – puikiai žinomuose širdies lašuose. Ten sukatžolė kartu su gudobelių vaisiais ir valerijonais puikiai širdies darbą gerina.
Tų širdžių lašų vaistinėj nusipirkę, jokiais būdais nepamirškim vaistininkės paprašyti ir vidurių lašų – jie pirmiausia ne vidurius, o atvirkščiai, nervus sutvarkys. Tam vidurių lašų receptui su valerijonais, pelynais, pipirmėtėmis ir šunvyšnėmis jau daugiau kaip tūkstantis metų ir ilgą laiką buvo naudojamas moterų nervams gydyti – ypačiai tuomet, kai visokie sindromai: menopauzių, paauglysčių ir priešmenstruacinių. Tik šiais laikais tie lašai virto vaistu, skirtu viduriams gydyti, bet, matyt, irgi ne be reikalo, juk visų galų bėdos yra sykiu susijusios. Galų gale, nervai irgi viduje randasi.
Kuo naudinga sukatžolė
Bet grįžkim visgi prie sukatžolės, puikiosios širdininkės, visus žiemos vargus mažinančios.
Paprastosiomis sukatžolėmis gydoma širdies ir kraujagyslių neurozė, kardiosklerozė, tinka infarkto profilaktikai. Kaip ir minėta, ramina centrinę nervų sistemą, normalizuoja širdies ritmą, didina širdies susitraukimo galią. Sukatžolė gerai mažina kraujo spaudimą, todėl, aišku, nereikėtų gerti tiems, kurie mažu spaudimu nosį nuknabę vaikšto, kitaip gali dar labiau nuknabti.
Sukatžolės vartojamos taip pat nuo epilepsijos, skydliaukės, kosulio, bronchinės astmos. Jų raminamasis poveikis stipresnis nei valerijonų (kvaili katinai!). Bet, pasak Eugenijos Šimkūnaitės, geriausia būtų abu augalus derinti. Mat valerijonai greito veikimo, suveikia tuoj pat, bet taip pat greit ir pranyksta, o sukatžolė ima raminti po pusdienio ir ilgai savo poveikį išlaiko, todėl ir vartoti reikėtų ilgiau, o gerti bent dvi valandas prieš miegą.
Taigi sukatžolių arbatą pamėgus, širdelė rami bus; jei jos neskaudės, tai ir vargo, rūpesčio toj Lietuvėlėj mažiau bus, mokesčius ramiai mokėsim, būsim meilūs kaip raini katinai, storus romanus žiemomis imsim visi rašyti.
Daugiau informacijos apie vertingas įvairių žolelių savybes rasite „Facebook'“ paskyroje Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės.
