Pokalbis su ja – ne siekiant sužinoti daugiau apie minėtą naują fitneso rūšį, o norint sulaužyti stereotipus. Kokius? Tuos, kurie teigia, kad sportas apkūniems žmonėms netinka.
– Karolina, kur buvo pirmoji jūsų ir šokių pažinties pradžia?
– Kur nuvedė, ten ir buvo (juokiasi)! O iš tikrųjų pradžia buvo paprasta – turėjome du variantus. Iš pradžių mama mane nuvedė į šiuolaikinių šokių studiją „Aura“, bet ten durys buvo užrakintos, tada nuėjome tiesiai į pramoginius šokius, kuriuos lankiau iki 13 metų.
Vėliau penkerius metus šokau šiuolaikinius šokius, o pradėjus studijuoti universitete mano laisvalaikiu tapo sportinė aerobika. Dar vėliau įsimylėjau pilvo šokius. Nedvejodama galiu pasakyti, kad kam jau kam, bet pilvo šokiams didesnis svoris tikrai netrukdo (juokiasi).
– Vadinasi, pilvo šokiai buvo būtent jūsų „arkliukas“?
– Tiesą pasakius, man patiko šokti visokio stiliaus šokius, aš tuo mėgavausi, bet paauglystėje, kai stipriai pastambėjau, aplinkiniai žmonės ar šokių vadovai pradėjo puse lūpų užsiminti, jog gal į sceną neestetiška eiti taip atrodant, pasak jų, ten turi pasirodyti tik grakštūs ir liekni žmonės. Tuomet, be abejo, jaučiau šiokį tokį spaudimą, buvo nesmagu.
Turėjau ir tokių akimirkų, kai vienu metu mečiau ir šokius, ir svorį (juokiasi). Mintyse galvojau, kad numesiu tuos papildomus kilogramus, ir tada jūs matysit, ką sugebu, bet galiausiai grįžau prie šokių, jų man trūko labiausiai.
Ėmiau suvokti: jei aš pati šokdama jaučiuosi puikiai, tai kodėl tuomet kitam turi būti blogai dėl manęs? Suprantu, jog esant mažesniam kūno svoriui, galbūt kai kurias šokio figūras galima padaryti gražiau, bet, kai aš mokau merginas šokių žingsnelių, prašau jų žiūrėti į save veidrodyje, nekopijuoti manęs, nes galbūt joms vienas ar kitas judesys natūraliai pavyks daug gražiau nei man. Kiekvieno mūsų judesiai ir plastika yra skirtingi.
– Tai, kas vis dėlto „sakė“ jums, jog reikia nesustoti, kas motyvavo šokti toliau?
Mintyse galvojau, kad numesiu tuos papildomus kilogramus, ir tada jūs matysit, ką sugebu, bet galiausiai grįžau prie šokių, jų man trūko labiausiai.
– Kartą buvau visai pamiršusi, kad man patinka šokiai (juokiasi). Rimtai! Po universiteto išvažiavau į Jungtinę Karalystę ir ten sėdėdama po darbo ėmiau galvoti, ką aš anksčiau veikdavau, kuo būdavau užsiėmusi. Supratau, kad net ir būdama toli nuo namų, taip pat galiu šokti arba mokyti kitus šio meno.
Taigi, kai į mano gyvenimą sugrįžo šokiai, ir tapau šokių trenere, viskas vėl atrodė gražu. Juo labiau, kai pats esi treneris, tau niekas nieko negali pasakyti, nes juk elementaru – jei nepatinka, treniruočių nelankai.
Be abejo, aš matydavau tuos pirmą kartą atėjusių žmonių veidus, kai jie suvokdavo, kad ši apkūni ir visai tipinio trenerio neprimenanti mergina jiems tuoj ves energijos ir ištvermės reikalaujančią treniruotę (juokiasi). Žmonės būdavo sutrikę, nes juk treneris, daugelio manymu, turi būti kaip gazelė, vaikščioti pasitempęs, iškėlęs galvą.
– Ir ką tie žmonės sakydavo po pirmos treniruotės?
– Tiesiog jie ateidavo antrą kartą, po to – trečia, ketvirtą, galiausiai niekas nebesistebėdavo. Galiu prisipažinti, kad šiuo atveju papildomi kilogramai ant svarstyklių man netgi padėjo – žmonės, turintys tikslą sportuoti, pamatę stambesnio sudėjimo trenerę, kuri neretai turi daug daugiau energijos už visus treniruotės dalyvius kartu sudėjus, savo galvoje sulaužydavo visus su storais žmonėmis susijusius stereotipus. Be to, ir jiems patiems pasidarė jaukiau ateiti į mano treniruotes, nes matydami mane, jie supranta, kad ne kiekvienas žmogus turi lygiuotis į tą tipinę gazelės formą.
Dabar jau pripratau, kad pirmas mano sudaromas įvaizdis visada yra neigiamas, bet vėliau dalyviams tenka pripažinti, kad apsigavo (juokiasi).
– Vadinasi, jums pačiai didžiausia motyvacija yra žmonių teigiama reakcija ir jų atėjimas antrą kartą?
– Taip, būtent tos reakcijos padėjo „persilaužti“ ir man pačiai. Nebeliko kompleksų, nes suvokiau, kad mano svoris sportui iš tiesų nesvarbus.
Dažnai būna taip, jog treniruotėje pamatau, kad dalyvėms jau trūksta jėgų, jų akys jau sako „viskas, nebegaliu“, o aš pribėgu prie jų ir, kartu skaičiuodamos, dantis sukandusios pabaigiame pratimą. Ne kartą žmonės po treniruotės yra priėję ir stebėjęsi, kaip juos pavargusius aš vėl „užpompuoju“ kitam pratimui.
– Vadinasi, nemokamų treniruočių projektas „Judėk sveikai“ taip pat laužo stereotipus? Ar sunkus tas laužymo procesas?
– Sunkokas... Ypač emociškai pačiam žmogui, bet turbūt tik pirmą kartą, nes paskui teigiami atsiliepimai ir komentarai viską atperka. Beje, įdomu yra tai, kad aš visada žinau, kaip bus. Žinau, kokios bus merginų reakcijos vos atėjus ir mane pamačius. Aš tai jau daugybę kartų išgyvenau, tačiau žinodama, kaip vedu savo treniruotes ir kokios jos būna, jaučiuosi rami, tad šiuo atveju dažniau pokyčiai vyksta treniruočių dalyvių akyse ir širdyse.
Tikėkimės, kad su „Judėk sveikai“ tikrai pakeisime žmonių norą būti itin liekniems, nes svarbiausia, kad judėtum su šypsena!
Daugiau – judeksveikai.kaunas.lt
