R.Masytės-Baliūnienės šeima puikiai gyveno ir sostinėje – moteris dirbo samdomą darbą, abu su vyru kopė karjeros laiptais, kūrėsi gerovę, augino vaikus.
Tačiau, kaip pasakoja pašnekovė, kažkas „trenkė į galvą“ ir jie nutarė, jog Vilniaus jau užtenka – įgriso po 3 valandas kasdien leisti automobilyje, dirbti darbus, kurie gal ir nėra tokie reikšmingi. Pora su vaikais grįžo į Marijampolę, iš kurios kilusi ir pati Raimonda, ir jos vyras, čia gyvena abiejų tėvai ir moters močiutė.
Per tuos metus, kol šeima gyveno sostinėje, Marijampolė gerokai atsinaujino. Pavyzdžiui, vien 2007–2013 metų laikotarpiu LR vidaus reikalų ministerija (VRM) iš Europos Sąjungos (ES) lėšų finansavo 12 infrastruktūros gerinimo projektų, kuriems skyrė 24,5 mln. Eur. O šiuo metu pagal priemonę „Pereinamojo laikotarpio tikslinių teritorijų vystymas“ mieste tvarkomos viešosios erdvės prie Vytauto, P. Armino, Aušros, V. Kudirkos ir Mindaugo gatvių, VRM tam skyrė 928 tūkst. eurų.
Darbai vyksta visai netoli miesto centre įsikūrusio restorano „Seitanas“. Įgyvendinus šį projektą pokyčius pajus ir automobilininkai, ir pėstieji, mat atnaujinamos ir kelių dangos, ir šaligatviai, ir apšvietimo sistemos, o Seminarijos ir Vaižganto parkuose atsiras žaidimo aikštelės, treniruokliai.
Įgyvendino svajonę turėti savo verslą
„Marijampolėje, palyginti su Vilniumi, galimybės nėra mažesnės, aišku, jei turi idėjų ir netingi dirbti“, – sako pašnekovė. Būtent grįžus į Marijampolę šeima realizavo svajonę, apie kurią anksčiau išsitardavo „gal kada nors…“. Kaip pasakoja R.Masytė-Baliūnienė, važinėjant po Europą jai ir vyrui vis sukirbėdavo mintis įkurti ką nors savo – gal viešbutėlį, gal restoranėlį.
Grįžus gyventi į Marijampolę atsirado konkreti idėja – reikia kurti vegetariškų patiekalų restoraną.
Grįžus gyventi į Marijampolę atsirado konkreti idėja – reikia kurti vegetariškų patiekalų restoraną. Tokią specializaciją padiktavo rinka – Marijampolės regione iki tol nebuvo nė vienos vietos, kur galėtų skaniai pavalgyti atsisakiusieji mėsos, maitino tik tradiciniai restoranai ir kavinės.
Tiesa, pašnekovė patikslina, jog „Seitanas“ nesiorientuoja į kokį nors „keistą“, „įmantrų“ vegetarišką maistą, dažnai tai yra tradiciniai patiekalai, atpažįstami skoniai, tik viskas paruošta be mėsos. Restorano savininkė sako, jog įdomu nustebinti visavalgius, parodyti jiems, jog vegetariškas maistas gali būti skanus, suprantamas, įvairus.
Beje, kelis mėnesius iki atsidarant restoranui, moters įkurta įmonė užsiėmė vegetariško maisto pristatymu į namus, darbovietes ir taip savotiškai ištyrė rinką, pamatė, ką žmonės mėgsta. Pašnekovė teigia greitai pajutusi, kad jos siūlomas maistas vertinamas pozityviai, žmonėms smalsu, jiems norisi naujovių ir įvairovės.
Konkurentų nebijo, vietos užtektų visiems
Šių metų rugsėjį šeimos restoranui „Seitanas“ sukako vieneri, o jo savininkei per tą laiką neteko iš meniu išbraukti nė vieno patiekalo – mėgstami visi, o populiariausiu ji įvardija įdarytą baklažaną. Neapsisprendžiantiems, ko nori (o gal ir besiilgintiems mėsos), ji siūlo sūrio kepsnį, populiarus ir seitano kepsnys (nežinantiems: seitanas – tai „mėsa“, pagaminta iš kvietinių miltų). Įdomu, kad restorano meniu kartu su komanda kūrė pati savininkė, mat jai visada patiko gaminti, domėjosi maistu.
Apie samdomų darbuotojų trūkumą, ypač mažesniuose miestuose, pastaraisiais metais kalbama daug, ar pašnekovei Marijampolėje teko su tuo susidurti? R.Masytė-Baliūnienė neslepia, jog per metus buvo „atkritusių“ darbuotojų, tačiau dabar ji džiaugiasi lojalia komanda.
Paklausta, ar nesibaimina, jog gali atsirasti panašų maistą siūlančių konkurentų, moteris sako, jog ne tik neišsigąstų, o žiūrėtų kaip į kolegas.
„Žmonių Marijampolėje yra tiek, kiek yra, tuomet ir visus restoranus galima vadinti konkurentais, tačiau aš manau, mes mokomės vieni iš kitų, o ir žmonėms įdomiau eiti į skirtingus restoranus, aš ir pati nesilankyčiau viename,“ – sako „Seitano“ šeimininkė. Restoranas yra įsikūręs miesto centre, netoli viešbučio, tad valgytojai atkeliauja ir iš jo, ir iš kitų vietų, žmonių srautu šios maitinimo vietos savininkė nesiskundžia.
Neturi laiko nuobodžiauti
Nors statistika rodo, jog gyventojų koncentracija didžiuosiuose Lietuvos miestuose auga, R.Masytė-Baliūnienė pastebi ir atvirkščią tendenciją – vis dažniau atsiranda žmonių, kurie atsikandę spūsčių, didesnių pragyvenimo kainų ir amžino lėkimo, grįžta į mažesnius miestus. Jai norėtųsi, kad tokių žmonių būtų dar daugiau – juk jie ir augina regionus, kartu mėgaudamiesi visais komfortiško gyvenimo privalumais.
Pokalbio metu nesyk paminėdama tas 3 kasdienes valandas automobilyje gyvenant Vilniuje, pašnekovė sako dabar šį laiką galinti išnaudoti kitai veiklai. Tiesa, atsisakyti automobilio ir visur Marijampolėje važiuoti, tarkim, dviračiu moteriai nepavyktų dėl darbo specifikos – reikia atvežti produktus, išvežioti maistą.
Marijampolėje užaugusi R.Masytė-Baliūnienė pasakoja, jog jei anksčiau ji ir pajusdavo, kad miestas kiek stagnuoja, dabar viskas nepalyginamai pasikeitę ir vis dar keičiasi. „Marijampolė turi nerealias erdves, čia puikus kultūros centras, o kur dar maži atstumai, kai vaikai į būrelius gali nukeliauti patys, o mums nereikia jų vežioti“, – sako ji.
Su Vilniumi mūsų ryšiai nenutrūko, bet visiškai nepasiilgstu gyvenimo ten.
Marijampolėje gali rasti kuo užsiimti ir norintys sportuoti, ir muzikuoti, ir lankyti įdomias paskaitas ar seminarus. Pati R.Masytė-Baliūnienė su sūnumis užsiima aikido, o jos vyras yra įkūręs aikido aikikai mokyklą „Aikivaras“ ir yra šios sporto šakos treneris, viena iš dukrų domisi muzika ir groja gitara.
„Su Vilniumi mūsų ryšiai nenutrūko – yra ir butas, ir viena iš dukrų ten gyvena ir dirba, bet visiškai nepasiilgstu gyvenimo ten“, – sako gimtojoje Marijampolėje šeimos restoraną puoselėjanti R.Masytė-Baliūnienė.
