„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2014 06 30 /15:02

Ašarą spaudžianti sužeisto gandro gelbėjimo istorija Kupiškio rajone: per kančias – į žvaigždes

Sekmadienį vėlai vakare su draugu važiavome namo ir pakelėje pamatėme gandrą. Privažiavę arčiau pastebėjome, kad sulaužytas paukščio sparnas. Man tuoj akyse pradėjo kauptis ašaros: jis stovėjo prie pat važiuojamosios dalies – purvinas, sulysęs ir nusvirusiu sparnu.
Sužeistas gandras
Sužeistas gandras / Neringos N. nuotr.
Temos: 1 Gandras

Sekmadienį vėlai vakare su draugu važiavome namo ir Kupiškio raj. pakelėje pamatėme gandrą. Privažiavę arčiau pastebėjome, kad sulaužytas paukščio sparnas. Man tuoj akyse pradėjo kauptis ašaros: jis stovėjo prie pat važiuojamosios dalies – purvinas, sulysęs ir nusvirusiu sparnu. Nežinojau, kokiu numeriu skambinti, todėl surinkau informacijos numerį. Atsiliepusi mergina pasakė, kad tokiu atveju reikia skambinti BPC numeriu 112. Taip ir padariau.

Neringos N. nuotr./Sužeistas gandras
Neringos N. nuotr./Sužeistas gandras
Dispečeris manęs išsiklausinėjo, kokia nelaimė. Aš jam viską paaiškinu, – jog radau sužeistą gandrą. Tuomet dispečeris pasakė, kad čia aplinkosaugininkų jurisdikcija. Ir paklausė, ar aš galiu palaukti įvykio vietoje. Po pusės valandos man paskambino (tikriausiai aplinkosaugininkas) ir pasakė, jog... tai ir ne jų darbas.

Valstybė yra pasirašiusi sutartį su firma, kuri turi surinkti sužeistus laukinius gyvūnus. Aplinkosaugininkas man padiktavo numerį, tad nedelsdama juo skambinau. Tačiau niekas nekėlė ragelio (galiu suprasti tai, juk buvo vėlus sekmadienio vakaras). Tas telefono numeris 8 686 44828 (red. past. - Gyvūnų globėjų asociacija).

Niekaip negalėjau suprasti, kaip taip abejingai galima elgtis, juk gandrai yra mūsų Lietuvos simbolis.

Tačiau niekaip negalėjau suprasti, kaip taip abejingai galima elgtis, juk gandrai yra mūsų Lietuvos simbolis. Po ilgų dvejonių skaudančia širdimi palikau vargšą paukštį (neturėjau galimybės jo pasiimti, gyvenu bute ir reikiamos pagalbos suteikti negalėčiau).

Bemiegė naktis

Po bemiegės nakties nusprendžiau vėl važiuoti jo ieškoti. Rytą toje pačioje vietoje gandro neberadau, apniuko blogiausios mintys.

Tačiau netoliese jį vėl suradau. Širdyje pasidarė gera. Pamačiusi paukštį jau šviesoje, supratau, jog jis jau seniai yra tokios būklės. Tuoj pat pradėjau skambinti tuo pačiu numeriu (įmonės, kuri privalo teikti pagalbą tokiu atveju), tačiau man vėl niekas nekėlė ragelio. Nusprendžiau vėl skambinti informacijos numeriu, tik šį kartą jau pasakiau, jog atsiųstų artimiausių laukinių gyvūnų globos namų numerį. Pirmiausia skambinau į artimiausius, tai buvo Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija.

Atsiliepė vaikinas. Papasakojau visą situaciją, jis sutiko padėti ir prašė palaukti, kol perskambins.

Tuo metu man paskambino vyras iš to numerio, kurį man buvo nurodęs aplinkosaugininkas. Atsiliepusi aš jam pasakiau, kad radau sužeistą gandrą ir jau laukiu pagalbos. Netrukus paskambino ir vaikinas iš Utenos gyvūnų draugijos. Pasakė, kad negali atvažiuoti paimti gandro, nes jis yra ne Utenos rajone.

Tada jis man ramiu balsu pasakė, jog nevažiuos dėl vieno gandro, nes jiems niekas to neapmoka.

Visai pasimečiau. Juk nuo Utenos iki tos vietos buvo 50 km, juk aš su gandru buvau Kupiškio rajone.

Vėl paskambinau į aplinkosaugininko nurodytu numeriu į organizaciją, kuri turi rūpintis sužeistais gyvūnais. Atsiliepė tas pats vyras. Paaiškinau, kad reikia jo pagalbos. Tada jis man ramiu balsu pasakė, jog nevažiuos dėl vieno gandro, nes jiems niekas to neapmoka. Atvažiuos tik tuo atveju, jei į tą teritorija bus daugiau iškvietimų (bet jis manęs net nepaklausė kur yra tas gandas). Likau be žado... galvoje kirbėjo mintys, ką daryti, juk negaliu jo palikti, jis nugaiš arba jį sudraskys kas.

Pati vežiau į Uteną

Sukaupusi drąsą nusprendžiau jį pagauti ir pati nuvežti į Uteną. Nusivilkusi striukę pradėjau artintis prie gandro. Pamatęs mane, jis pradėjo bėgti, tačiau nuovargis ir lūžęs sparnas paukščiui trukdė. Taip ir pagavau apglėbusi striuke. Širdis daužėsi, nes dar niekada nesu rankose laikiusi tokio gražaus ir didingo paukščio.

Plaukų gumyte jam suspaudžiau snapą, kad nesužalotų manęs ir savęs. Paguldžiau ant galinės sėdynės, jis buvo toks ramus net nejudėjo. Nusprendžiau vėl skambinti į Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugiją ir paklausti, ar priims gandrą, jei jį atvešiu. Man pasakė, jog „dar ir mane pusiaukelėje pasitiks“. Iš karto palengvėjo. Susitikusi pusiaukelėje Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos atstovą, jam perdaviau paukštį.

Jis paiškino, jog ta firma, kuri yra pasirašiusi sutarti su valstybe, privalėjo atvykti, o ne laukti kol bus daugiau iškvietimų. Juk belaukdamas tokių gelbėtojų paukštis nugaiš.

Epilogas

Gandrui diagnozuotas atviras sparno lūžis ir tikriausiai jam amputuos sparną. Važiuodama namo dar ilgai galvojau, kiek yra abejingų žmonių, kurie nemato nieko daugiau tik tai, kas yra priešais jų nosį. O valstybei reiktu rimtai pagalvoti, su kuo pasirašinėja sutartis.

Apie tą patį gandrą – kitas skaitytojas

Apie tą patį gandrą rašo ir skaitytojas Marius V.:

„Kupiškio rajone, Šimonių seniūnijoje, prie Gaigalių kaimo ryte pastebėjau stovintį gandrą su sužeistu sparnu. Tai buvo apie 7.30 val. Grįždamas tuo keliu atgal, apie 9 val. pranesiau bendruoju pagalbos telefonu. Užsirašę duomenis pareigūnai sakė, kad bus pranešta Gamtos apsaugos draugijai. Bet po 3 val. važiuodamas vėl tuo keliu tą vargšą tebemačiau toje vietoje gulintį. Tas pats buvo ir apie 17.40 val.

Žodžiu, gandras nieka neįdomus, paliktas likimo valiai.

Jei kas būtų parbloškęs, gautų nemažą baudą. O kai pranešame apie sužeistą paukštį pievoje, niekam neįdomu...“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs