Ne visi gimsta baltoje ligoninės palatoje ar seniai pažįstamuose namuose. Turbūt pasakodami savo istoriją panašiai jaučiasi žmonės, gimę kalėjime, galbūt koncentracijos stovykloje, arba bet kurioje pasaulio vietoje, kur gimė iškart įkalinti.
Mūsų istorija ypatinga tuo, kad mes, šuniukai, gimę kalėjime, žmonių vadinamoje sanitarinėje tarnyboje „Grinda“. Mūsų mama Mirta, taip ją vadino moterėlės, atnešdavusios košės pasistiprinimui. Visi kiti ją vadino numeriu, kuris mums per ilgas atsiminti. Tiesa, šungaudžių žurnale mes visi tik numeriai - du arba trys skaičiai - be šeimininkų, be širdies ir be sielos, tik vaikščiojantys gyvi numeriukai, kurių bet kada gali tapti per daug, o tada mes išbraukiami. Iš žurnalo ir iš gyvenimo...
Pirmą kartą pamatėme dangų būdami šešių savaičių - tiek mums pavyko čia išgyventi neišbrauktiems. Pas gyvūnų gelbėtoją Astą turėjome galimybę iškeliauti tik dviese, tad teko atsisveikinti ne tik su mamyte, bet ir su dviem sesytėm ir dviem broliukais, kuriems palinkėjome greičiau iš čia ištrūkti!
Kiek gražių ir ypatingų daiktų pamatėm pasaulyje... ir visus norėjosi pauostyt, išbandyt, paragaut! Gavome tikrus vardus - Epsis ir Ugas. Bet istorija nebūtų tokia ypatinga, jei viskas dar pačioje kūdikystėje baigtųsi kaip pasakoje...
Iš „Grindos” mirties ir ligų pritvinkusių sienų mes atsinešėme baisų užkratą - parvo virusą. Pirmąją dieną išgirdom savo diagnozę, kuri nepasirodė tokia baisi, kaip veterinarės žodžiai: „Gydymo nėra, tikimybė išgyventi labai maža, o tokio amžiaus šuniukams beveik neįmanoma.” Ne! Globėja Asta nenuleido rankų, o susisukus mus į šiltą paklotėlį keliavo toliau! Kelias atvedė į „Vaidos kliniką”, kur sklandė gandai, jog čia buvo išgydytas ne vienas šį baisų užkratą pasigavęs šuniukas...
Kiekvieną dieną kelias vedė čia, tada tie patys veidai, daugybė adatų ir nuovargis. Nieko nesinori, viską skauda, nuo visko bloga. Vieną naktį pajutau, kad mano broliukas Ugas pradėjo šalti, jis nebežiūrėjo nei į mane, nei į globėją, jis žiūrėjo į niekur... Globėja jį apkamšė šiltais buteliukais, apklojo ir verkė. Nemiegojau visą naktį, bariau brolį, kad šitaip negražiai daro, aiškinau jam, kad irgi esu pavargęs, bet nesiruošiu mirti vien, todėl ir jam nevalia! Tik paryčiais jis atsisuko į mane ir paprašė nukloti, nes pasidarė karšta ir dar paprašė, kad leisčiau bent pamiegoti neburnojęs...
Po ilgiausios pasaulyje kančių savaitės mes pasveikom, mes išgyvenom! Kalėdinis stebuklas? Geras veterinarų darbas? Didelė globėjos širdis? Pinigėlius aukojusių žmonių pagalba? Jei mūsų paklaustumėt, atsakytume, kad viskas! Tiesiog niekas neleido mums išeiti, nei „Grindoje“ nei gyvenime, mūsų niekas neišbraukė iš sąrašo.
Bet dabar svarbiausia, kad atėjo laikas ieškoti namų! Mes abu laukiam, kad kažkur tame gyvenimo sąraše, šalia kiekvieno iš mūsų vardo, atsirastų ir Tavo vardas, mielas šeimininke! Visi, kas į mus pažvelgia, negali atsižiūrėti į mūsų mėlynas, žmogiškas akis ir visom gyvenimo spalvom išmargintą kailiuką. Ekspertai sako, kad esame australų aviganio mišrūnai!
Jei nori praleisti su kažkuriuo iš mūsų, visą savo gyvenimą, skambink globėjai Astai 8 614 69186!
