Ar pamenate prieš kurį laiką rašėme apie mažus 7 nykštukus, kuriuos norėjo užkastis, jiems dar nepamačius pasaulio? Ne? Primename mažylių istoriją.
Kaip tai atrodė jiems:
„-Aš,
-Ne, aš,
-Kodėl tu?!
- Ar nejaučiat, kad čia ne mama, o kažkoks nejudantis keisto kvapo „ne mamos“?
- Palauk, tuoj rasiu pieno...
- Nerasi, aš juos matau. Tai ne mama. Tad dideli pliki pirštai, lankstosi ir jus visus čiupinėja.. Ai, mene ima.. Spokso tokiom didelėm akim! Ar negirdit?!
- Aš valgyt noriu, labai..
-Aš irgi noriu.. Šalta..
-Ką matai, sese?
-Mane pakėlė aukštai į dangų ir apžiūrinėjo, dabar mus visus užklojo kažkokiais skudurais..
- O kas tai „skudurai?
- Ne mama...“
Kaip tai atrodė mums:
Viena moteriškė turėjo kalytę. Žinoma, neprižiūrimas ir nesterilizuotas gyvūnas atsivedė šuniukų. Praėjus beveik dviems savaitėms po jų gimimo, moteris sugalvojo, kad visus juos reiktų užkasti, na, pagaliau kažkaip atsikratyti. Nunešė neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos žmonėms ir tikėjosi, kad šie padarys „gerą“ darbą. Žmonės pagailėjo cypiančių šunyčių, įsuko į megztinį visus septynis ir nežinojo, ką daryti. Viena šunytė jau buvo prasimerkusi ir visą siaubą matė.
Kai apie juos sužinojome mes, ilgai svarstyti negalėjome. Mažyliai buvo ilgai nevalgę, šlapi ir sušalę. Du iš jų visai nusilpę. Laikinus namus pasiūlė savanorė Gintarė.
Tą akimirką, kai reikėjo spręsti, kur padėti visus septynis bejėgius gyvūnėlius, norėjosi negalvoti apie sadistiškus ir nepateisinamus tos moters veiksmus. Sunkiai sekėsi...
Ką jautė jie:
„- Oi, kaip šilta ir minkšta!
-Jauti, kvepia?
-Visai nekvepia, noriu pas mamą:(
-Ei, man kažką daro! Padėkit! Pila kažką į burną, fe, tfuu, mama!!!
-Mane jau irgi ima.. Oi, mama! Fui, fe, kas čia per kvapas!
-Tik nesugalvokit katras nuryti! Spjaukit viską!
-Mmm... gurgia pilvas.
- Ir man..“
Kaip jautėmės mes. Krimtomės ir iš proto ėjoms, kaip buvo sunku visus septynis pamaitinti. Nevalgo specialaus pienelio, daryk ką nori! Ir per vieną žinduką, ir per kitą, ir per švirkštuką, ir per šaukštuką... Be šansų! Viską spjauna lauk kaip susitarę... O mes skaičiavome nevalgymo valandas ir graužėmės nagus.
Patyrusių globėjų patarimais atradome raktą į mažylių Nykštukų skrandžius:) . Mėsos, ryžių ir morkų tyrelė – štai kur paslaptis. Tada, kai godžiai buvo nuryti pirmieji kąsniai, nurimome. Prasidėjo mažylių vystymosi ir augimo metas.
Netrukus visi Nykštukai pramerkė savo mažytes mėlynas akeles. Smalsiai ir savim pasitikint pradėjo tyrinėti aplinką. Žinoma, su kiekviena diena Gintarės namai virsta didžiule žaidimų aikštele, kur galioja vienintelė taisyklė: „Darom, ką norim!“
Baigėsi tyrelės ir pirmoji pažintis su žmogiškuoju pasauliu – pirmieji pasivaikščiojimai lauke, neišdildomi įspūdžiai pamačius kates ir paukščius, nevikrūs, bet drąsūs ir ryžtingi pasilakstymai pievoje.
Atėjo laikas išmokti visko, ką moka dideli šuniukai – išmokti komandų, vaikščioti gražiai su pavadėliu, valgyti ne 5, o 2 kartus per dieną, necypti vos negavus dėmesio:) Bet svarbiausia – tapti pačiu geriausiu draugu savo Šeimininkui. Mažyliai to sparčiai mokosi, nepaliaujamai svajoja, kaip gyvens mylimi ir brangūs naujuose namuose.
Ar ieškote draugo? Atvažiuokite pas mus, susipažinkite ir grįžkite namo ant rankų nešini patį geriausią draugą ir didžiausią namų džiaugsmą – mažyti šuniuką.
Ką galvoja jie:
„-Ei, greičiau, mėsa verda!
-Kiek gi galima laukti…
-Pinke, įjunk savo „urgzliuką“, gal greičiau bus?
- Bučka, tu tą žvilgsnį moki nustatyti, eik, bandyk! Tas puodas tikrai neišdrįs tau atsakyti..“
Ką galvojame mes:
Kad tik šie gamtos stebuklai surastų pačius geriausius pasaulyje namus. Kad būtų jų aplinka saugi ir visuomet sava. Kad tokia pažintis kaip su pirmuoju žmogumi, kuris norėjo juos uždusinti smėliu, niekad nepasikartotų. Keliaukite mažieji mūsų Nykštuliai į pačias geriausias rankas. Kad gyvenimas būtų ilgas, laimingas ir be baimės.
Vienas šuniukas jau naujuose namuose. Likę sveiki ir gavę vaistukų nuo parazitų. Kiekvienas ypatingas ir unikalus, ir kiekvienas jų nori turėti SAVO NAMUS!
Pinkė-Pikčiurna – šeimos „urzgliukas“. Vos dantys prasikalė, kažkoks „pikčiurnos“ genas prasiveržė! Pinkė visuomet parodo nepasitenkinimą juokingu iki nukritimo urzgimu. Iš viso brolių būrio tik jai vienai sekasi vaidinti didelį piktą šunį ir visus gąsdinti.
Mažylis-Punkis – visos šeimos miniatūra. Mažiausias, bet toli gražu ne silpniausias. Kai atssiranda būtinybė, prie lėkštės prisėlina pirmas, paglostymams ir dėmesiui prisitato visų nepastebėtas. Gudrus nedidukas minkštukas.
Bučka – mažoji garbanė. Vienintelė iš trijų sesučių turi ilgesnį, pavilnijusį kailiuką. Tikra gražuolė! Išdykėliškai pasišiaušusi ir visuomet linksmai nusiteikusi bet kurį privers nusišypsoti.
Beli – būrio harmonija. Ramiausia iš visų mažylių. Tik neapsigaukite, vos pakviesta žaisti, tuoj prisijungia pire brolių ir demonstuoja vaikišką sumanumą.
Fergis – šeimynos pumpulis:). Didžiausias ir drūčiausias iš visų. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų visur pirmas, visų vadas, visuomet pasiregęs apginti ir užstoti mažuosius broliukus. Nekantrus, trepsi letenom ir čaižiai sucypia, kad tik neliktų nepastebėtas.
Kobis – švelnutis kudliukas. Mažasis manipuliantas:) - žvilgsniu gali pavergti bet ką. O jau kaip bučiuotis mėgsta! Tik spėk paimti ant rankų.
Visi mėgsta pasivaikščiojimus lauke, nepaliaujamas žaidynes ir žmonių dėmesį.
Ačiū globėjai Gintarei už bemieges naktis ir didžiulę kantrybę.
Skambinkite, rašykite: 868973782; 861558898
info@rainiukas.lt
