Užtat mes turėjom viena kitą. Daugiau nieko. Bet geriausias draugas geriau net už milijoną skaniausių kaulų. Dažnai pasvajodavom apie tai, kaip turėsim namus. Apie tai, kaip kartu voliosimės jau greitai sužaliuosiančioje pievoje ar klausysimės, kaip dygsta naujas daigelis, kaip bėgsim lyžtelt savo žmogui rankas, susirangysime ant jo kelių šaltą vakarą, kad visiems būtų šilta, linksminsim žmogų savo išdaigomis. Drąsinom viena kitą, kad jau greitai, jau labai neužilgo rasim, kas norės mus apkabint.
Vieną dieną kažkas atsitiko... Mano draugė liovėsi svajojus su manimi. Ji tik miegojo. Aš maniau, kad ji miega. Juk ji tikrai pavargus nuo nuolatinio laukimo ir baimės. O ir labai seniai nevalgius. Dar ir labai šalta naktis buvo. Tegul pamiega. Aš niekur neisiu. Pasaugosiu jos gražų sapną. Šššššš... Tegul pamiega...
Sustojo mašina. Draugiška ranka pamojo kviesdama važiuoti kartu. Puoliau žadinti draugę: štai, matai, svajonės pildosi. Kelkis greičiau, mes važiuojam, mus kviečia. Pamiegosi vėliau, ten kur bus šilta ir pilvelis bus sotus. Kelkis. Kelkis. Einam.
 |
| „Penktos kojos“ nuotr./Abė |
Bet draugė tebemiegojo. Žmogus išlipo iš mašinos, priėjo prie mano draugės, pažiūrėjo kažkaip liūdnai, tada vėl atsisuko į mane ir pakvietė prieiti. Supratau, kad kviečiama esu tik aš. Bet taip negalima, aš pažadėjau būti visada kartu. Ji tik miega, tuojau atsikels ir pati pirma nuskuos į mašiną. Aš juk ją pažįstu. Ji taip svajojo apie namus. Suurzgiau ant žmogaus už jo nesupratimą ir atsitraukiau. Tada vėl pribėgau prie draugės ir ėmiau laižyti ausį, nosį, kad tik greičiau atsibustų.
Tačiau jos miegas buvo gilus. O žmogus liūdnai žiūrėjo į mane, kalbėjo apie kažkokią vaivorykštės šalį, sakė, kad mano draugė nenubus ir vis kvietė važiuoti drauge. Negalėjau tuo patikėti, nenorėjau. Vis bėgau nuo žmogaus ir bandžiau prikelti draugę. Tačiau vėliau pasidaviau... Supratau, kad mano draugės čia nebėra. Ji užmigo amžinu miegu. Aš turiu keliauti viena.
Atsisėdau šalia žmogaus. Ilgai žiūrėjom vienas kitam į akis. Jis tarsi atsiprašydamas, kad nespėjo laiku atvažiuoti, aš klausdama, ar tikrai negalime pažadinti mano draugės. Važiavom tylėdami.
Dabar aš saugi ir soti. Tik reikia namų. Tikrų namų. Supratau, kad negaliu liūdėti. Privalau gyventi taip, kaip mes kažkada abi kartu svajojom. Tai pažadas. Padėk man jį ištesėti.
Šiuo metu Abė yra prieglaudoje „Penkta koja“, skambinkite mums telefonu: 8 685 20133.
Papildyta. Abė jau rado naujus namus.
