Mamarosa atkeliavo iš Palangos. Ten ją sutiko „Pifo“ savanorė Inga. Mažutę, mielą, besiglaudžiančią kieme šalia konteinerių, nuolat stebinčią praeivius savo didelėmis žaliomis akimis ir ... besilaukiančią kačiukų. Tikrai ne kiekvienas globėjas turi galimybę priglausti katę su kačiukų vada, juo labiau kad net neaišku, kiek tų kačiukų bus – gerai, jei vienas ar du, o jei šeši? Štai tada ir užvirė aistros – ką daryti, imti ar ne, kur padėti, o kas bus, jei sulauksim nemenko „prieauglio“? Na tikras meksikietiškas serialas su itališkom aistrom dėl lietuviškos rainiukės.
 |
| GGT „Pifas“ nuotr./Mamarosa |
Vieta atsirado. Taip, teko paaukoti miegamąjį kambarį, iš patogios lovos persikraustyti ant senos sofos – ne savaitei, o keletui mėnesių. Kol gims kačiukai, kol paaugs. Nes be Mamarosos šeimynos globėja turi dar keletą suaugusių gyvūnų, šalia kurių naujagimiams būtų nesaugu. O katytė buvo pavadinta Mamarosa – mama, nes laukėsi vaikučių, Rosa, nes sukėlė tokį serialus primenantį šurmulį.
Taip katytė atkeliavo į Kauną. Po dviejų savaičių (beje, „Pifo“ gimtadienio šventės rytą) gimė dvi nuostabios katytės – juoda kaip angliukas Bela ir nuostabi mamytės kopija rainiukė Luka.
Mamarosa buvo puiki mama – visą mėnesį niekur nesitraukė nuo savo mažylių. Valgydama tik priekines kojas iš guolio iškeldavo ir pasiekusi dubenėlį užkrimsdavo. Vėliau, mažyliams paaugus, akylai juos saugojo (globėjos šuo su nerimu pamena tuos laikus). Nugvelbusi gardesnį kasnelį skubiai bėgdavo slėptis – ne tam, kad pati paslapčia suvalgytų. Ji kviesdavo vaikus ir saugodavo, kol šie dorodavo „grobį“. Nuostabus tas gyvūnų pasaulis. Dar daug būtų galima pasakoti įdomių, juokingų ir stebinančių dalykų.
Vaikai užaugo. Bela iškeliavo dar prieš Kalėdas į puikią šeimą. Luka taip pat buvo radusi namus. Deja, po pusmečio grįžo atgal ir vis dar laukia savo tikrųjų šeimininkų.
 |
| GGT „Pifas“ nuotr./Mamarosa |
Paprastai „porcelianinės“ epitetu apdovanojamos baltos katytės. Mamarosa – taip pat porcelianinė, bet kitaip. Pradžioje ši katytė atrodė baikštoka – su nerimu galvodavau, kas gi jos norės, štai tokios, tarsi nenorinčios žmogaus dėmesio ir švelnumo. Tačiau kartą... Teisus buvo Antoine'as de Saint-Exupery sakydamas, kad svarbiausi dalykai matomi tik širdimi. Tereikėjo katytę paliesti – būtent ją, o ne pirmą po ranka pasitaikiusį katiną, ir pažvelgti į jos nuostabias žalias akis, kuriose pamačiau nenugalimą žmogaus ilgesį.
Mamarosa – trapi tarsi porcelianas. Ją reikia liesti švelniai, kad „nesudužtų“. Štai tada ir ji nebėgo, nesislėpė, tačiau atsargiai, ir, beje, labai elegantiškai, palenkė savo galvutę ir sumurkė. Nuo to karto Mamarosa nesislepia, pašaukta atsiliepia, murkdama „dėkoja“ už pietus. O kartą netgi pakvietė kartu pažaisti katinišką futbolą! Taip, jos bendravimas su žmogumi labai subtilus, švelnus, kartais atrodo, kad net aristokratiškas.
Gal Mamarosa ir nėra ta katytė, kuri murks atsitūpus ant kelių (beje, dauguma suaugusių katinų to nedaro, nors daugeliui atrodo, kad jie taip turėtų daryti), tačiau ji turi daugybę kitų pranašumų: puikiai moka pabūti viena, todėl jai nebūtina skirti daug dėmesio. Kadangi yra nedrąsi, niekada nelips ant stalo, nelįs į lėkštes. Mėgsta miegoti atskirai, tad papildomos šilumos šeimininko lovoje taip pat neieškos. Gerai sutaria su kitais gyvūnais, net su šunimi. O svarbiausia, už gerą žodį ir švelnų paglostymą visada atsidėkos tuo nuostabiu, balandžio burkavimą primenančiu murkimu.
