Lietuvos gamtos fondo, Kauno zoologijos sodo ir Veisiejų regioninio parko bendro trejų metų darbo vaisius – iš laisvėje rastų dėčių saugiai surinkti balinių vėžlių kiaušiniai, kurie išperinti zoologijos sode ir vėliau jaunikliai užauginti iki nepavojingo jiems amžiaus savarankiškai gyventi įprastose vietose Veisiejų apylinkėse.
Liepos 8-9 dienomis Lazdijų rajone esančių balinių vėžlių buveinėse vyko ekspedicija „Baliniai vėžliai grįžta į gimtąsias vietas“.
Iš šių netinkamose ir pavojingose vietose esančių dėčių kiaušiniai buvo išimami ir vežami į Kauno zoologijos sodą, kur buvo perinami inkubatoriuose, – sakė Veisiejų regioninio parko vyriausioji specialistė I.Maciulevičienė.
Į savo gimtąsias vietas grįžo 93 užaugusių ir sustiprėjusių vėžliukų, kurie prisidės prie balinio vėžlio populiacijos išsaugojimo.
Pirmąją akcijos dieną balinių vėžlių sugrįžimą buvo leista stebėti ir keliolikai žurnalistų. Iš Kauno zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus terariumų ir baseinų į Veisiejų regioninio parko administracijos pastatą konteineriuose atgabenti balinių vėžlių jaunikliai buvo paleisti į keletą pelkių, iš kurių apylinkių parko specialistai prieš trejetą metų surinko vėžlių patelių sudėtų kiaušinių dėtis.
Per dvi dienas balinių vėžlių populiacija Lietuvoje pagausėjo ketvirtadaliu – iki jauniklių paleidimo Lietuvoje gyveno vos 400 balinių vėžlių.
Nuo 2010 metų Veisiejų regioninio parko direkcija dalyvauja projekte ECONAT LIFE09/NAT/LT000581 „Bandomojo ekologinio tinklo gamtinio karkaso teritorijose Pietų Lietuvoje sukūrimas“, kurio viena iš veiklų yra balinio vėžlio dirbtinis veisimas.
„Per ketverius metus stebėdama balinių vėžlių buveines rasdavau kiaušinių dėtis ant kelių, šalia ariamų laukų. Iš šių netinkamose ir pavojingose vietose esančių dėčių kiaušiniai buvo išimami ir vežami į Kauno zoologijos sodą, kur buvo perinami inkubatoriuose“, – 15min.lt sakė Veisiejų regioninio parko vyriausioji specialistė Irma Maciulevičienė.
Moteris neslėpė, kad pavasarį, prasidėjus vėžlių kiaušinių dėjimo sezonui, ieškoti dėčių važiuodavusi ir vakarais, laukdavusi naktimis, kol patelės sudės kiaušinius, kad galėtų specialiu vielos tinklu apsaugoti tą vietą iki vėžliukai rudenį išsiris ir saugiai peržiemoję pavasarį patrauks į aplinkines kūdras ir pelkes.
„Išsiritę vėžliukai buvo pratinami prie natūralių gamtinių sąlygų: maitinami į natūralų, jiems įprastą racioną panašiu maistu, auginami aptvaruose su kūdromis, žiemą migdomi. Trejus metus auginome juos kaip vaikus. Jei atvirai, šiandien jaučiuosi kaip surogatinė motina – suprantu, kad reikia juos paleisti į laisvę, džiaugiuosi, kad jie sėkmingai paaugę ir stiprūs išgyventi savarankiškai, tačiau širdyje gaila atsisveikinti kaip su savais vaikais“, – bandydama slėpti išdavikiškai žvilgčiojančias akis sakė Kauno zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė.
Išleisti iš konteinerių mažieji ropliai instinkto vedami pradėjo savo pirmąją kelionę gimtųjų vietų link – į pelkės vandenis. Toliau jų gyvenimą stebės, kiek tai bus saugu ir įmanoma, regioninio parko specialistai, mokslininkai, tyrinėjantys šios roplių rūšies paplitimą Lietuvoje ir besirūpinantys populiacijos gausinimu.
Balinis vėžlys, Dzūkijoje dar vadinama geležine varle, – Lietuvoje labai reta roplių rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gyvena Lazdijų ir Alytaus rajonuose; čia įkurti draustiniai. Aptiktas ir Žemaitijos nacionaliniame parke. Gyvena pelkėtose vietose, prie stovinčių ir lėtai tekančių vandenų. Pajutę pavojų, slepiasi vandenyje. Žiemoja įsirausęs į dumblą. Minta vandens ir sausumos gyvūnais, daugiausiai nariuotakojais.
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.159 balinis vėžlys įrašytas į Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą.
