Lūšys, laikomos ir veisiamos pagal Aplinkos ministerijos programą dėl lūšių ir didžiųjų apuokų grąžinimo į laisvę, išleidžiamos į gamtą iš anksto parinktose vietose, kuriose išbus pirmąsias dienas. Vėliau jos ilgai keliaus po miškus, o kitą pavasarį jau ves jauniklius.
Lūšių Lietuvos miškuose gali būti likę apie 100. Per trejus metus užauginta ir į laisvę išleista 20 lūšių. Tai yra 6 lūšimis daugiau, nei buvo planuota. Daugelis išleidžiamų gyvūnų paženklinti siųstuvėliais, tad projekto vykdytojai turi visą informaciją apie jų buvimo vietas, klajones, rašoma pranešime spaudai.
Lūšių Lietuvos miškuose gali būti likę apie 100.
Nuo 2011 m. lūšys buvo išleistos Žemaitijos nacionalinio parko, Radviliškio rajono, Kazlų Rūdos miškuose. Saugant gyvūnų ramybę, apie jų išleidimo ir buvimo vietas nėra skelbiama.
Lūšis Lietuvos miškuose niekada nebuvo labai gausi. XIX–XX amžių sandūroje ši rūšis ėmė nykti.
Prie to ypač prisidėjo miškų naikinimas, nelegali medžioklė, brakonieriavimas. XX a. pirmoje pusėje lūšių populiacija siekė kelias dešimtis.
Nors antroje XX a. pusėje (ypač apie 1970–1980 m.) lūšių gausa ėmė didėti, jas buvo leista medžioti, tačiau šis pokytis buvo labai nestabilus.
1965 m. Lietuvoje gyveno 40 lūšių (14 iš jų buvo sumedžiotos), 1970 m. – 140 (13 sumedžiota), 1975 m. – 200 (17 sumedžiota), 1980 m. – 120 lūšių, 1985 m. – 200, 1988 m. – 215, 1990 m. – 170, 1995 m. – 100, 2000 m. – 87 lūšys.
Nuo 1979 m. lūšys nemedžiojamos, o 2000 m. rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 2007 m. išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje konstatuojama, kad Lietuvos populiaciją sudaro apie 30–40 lūšių.
Tokia Lietuvoje gyvenančių lūšių būklė vertinta kaip kritinė. Šios rūšies apsaugos priemonės pradėtos planuoti stojimo į ES metu: buvo numatyta įsteigti buveinių apsaugai skirtas teritorijas, kuriose saugomos lūšys. Šis procesas vyksta iki šiol, jau įsteigtos 8 tokios teritorijos.
Kai kurių į laisvę paleistų individų sekimas parodė, kad lūšys puikiai adaptuojasi gamtoje.
