Antakalnyje gyvenantis Lukas Lajauskas vokiečių aviganį atsivežė iš savo senelių namų, esančių Zarasų rajone. Mat jaunas ir stiprus Toris ėmė nesugyventi su savo tėvu, todėl kėlė vis daugiau rūpesčių šeimininkams.
Kai Lukas savaitei išvažiavo į Turkiją, šunį pašerti apsiėmė netoliese gyvenantis vaikino dėdė.
Toris lakstė kieme. Vieną dieną Luko dėdė išvydo, kad mediniai vartai išlaužti, o šuo dingęs. „Atrodo, kad pakišo snukį po vartais ir taip juos išlaužė“, – „Sostinei“ pasakojo Luko giminaitis.
Luko tėvai iš karto kreipėsi į visas mieste esančias gyvūnų globos tarnybas. Tačiau apie Torį jos neturėjo jokių žinių. Po savaitės iš Turkijos grįžęs L.Lajauskas visame Antakalnio rajone iškabino šuns nuotraukas. Jis skambino į visas gyvūnų prieglaudas, skelbimus įdėjo internete.
Sulysęs – vien kaulai ir oda. Nagai nulūžę. Pėdos kruvinos. Taip po mėnesio klajonių atrodė vokiečių aviganis Toris.„Buvau įsitikinęs, kad Toris tikrai neatsiras. Maniau, kad jis arba žuvo, arba jį kas nors priglaudė, – „Sostinės“ žurnalistams sakė Lukas. – Toris – labai draugiškas su visais, todėl jį būtų lengva prisipratinti.“
Po mėnesio, kai visos viltys jau buvo palaidotos, jam paskambino vienos gyvūnų globos tarnybos darbuotoja. Moteris teigė, kad į tarnybą kreipėsi Molėtų rajone gyvenantys žmonės, kurie pranešė, jog į jų sodybą atklydo kažkoks aviganis. L.Lajauskas turėjo mažai vilties, kad tai – jo šuo, tačiau paskambino į Molėtus.
„Pasakiau šuns vardą, tie žmonės jį ištarė garsiai, šuo sureagavo. Tuomet supratome, kad tai – mano šuo. Sodybos šeimininkai atvežė jį į Vilnių“ – pasakojo L.Lajauskas.
Sulysęs – vien kaulai ir oda. Nagai nulūžę. Pėdos kruvinos. Taip po mėnesio klajonių atrodė vokiečių aviganis Toris.
„Gerai atsimenu, kaip Toris pas mus atklydo, – pasakojo Molėtų rajone esančios sodybos savininkas Karolis Poškus. – Tą penktadienį su bičiuliais kieme rengėme badmintono turnyrą. Apie vidurnaktį pastebėjome, kad iš už namo kampo kyštelėjo kažkokio šuns snukis. Gyvūnas pradėjo mus nedrąsiai stebėti. Mes taip pat sužiurome į jį.“
Tądien K.Poškaus sodyboje svečiavosi ir keli medžiotojai, patys turintys šunis. Jie ėmė šaukti atklydėlį. Šis nedrąsiai prisiartino.
„Perbraukiau jo šonus ranka – užčiuopiau šonkaulius. Atrodė, lyg liesčiau kokią tarką, – prisiminė K.Poškus. – Šunį pašėrėme ir jis nubidzeno šalin. Tačiau kitą rytą radome jį gulintį prie namo. Supratau, kad šuo iš dėkingumo saugojo mus visą naktį, nors jam buvome visai svetimi. Tuomet moterys nuvažiavo į parduotuvę, nupirko specialaus šunų ėdalo. Jis tokiomis liūdnomis akimis į visus žiūrėjo. Buvo matyti, kad geras šuo. Pamaniau, kad tokio joks šeimininkas nebūtų išvaręs iš namų.“
„Esu įsitikinęs, kad Toris ėjo į mano senelių sodybą, esančią Zarasų rajone, – glostydamas augintinį kalbėjo jo šeimininkas. – Kaimas, kuriame jis atsidūrė, yra apie 60 kilometrų nuo Vilniaus. Iki mano senelių namų – dar tiek pat. Torį nuvežiau ten, kuri jis taip norėjo nukeliauti. Senelių sodyboje jis išgulėjo tris dienas – beveik visą laiką miegojo. Šėrėme jį po truputį, nes po ilgo badavimo iš karto daug ėsti negalima – juk skrandis susitraukęs. Dabar šuo jau atsigavo. Tačiau jam dar reikėtų priaugti svorio.“
Ar Lukas būtų įsigijęs kitą šunį, jeigu Toris nebūtų atsiradęs? Vaikinas ryžtingai purto galvą: „Neįsivaizduoju kito gyvūno jo vietoje“
