Nutirpęs ledas nuo Kuršių marių, pagaliau leido didžiulį paukštį paleisti į gamtą, nesibaiminant, kad gandrui gali pritrūkti maisto. Paprastai, tokiu laiku gandrai jau užsiima lizdo (ar jo vietos) paieškomis ir tvarkymu.
Jau kelinti metai iš eilės, žiemoti Kuršių nerijoje liekantis vienas gandras (patelė), pripratęs prie žmonių ir atsiskyręs nuo kitų gandrų, neišskrenda į šiltus kraštus. Vietinių gyventojų šis paukštis pramintas Juozu, o nustačius tam tikrus faktus – „tapo“ Juze. Spustelėjus žiemos šalčiams žymusis gandras, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos biologės Jūratės Zarankaitės buvo priglaustas Smiltynėje. Paukščiui buvo suteiktas prieglobstis viso šaltojo sezono metu, nes žiemoti pasilikusiam atsiskyrėliui gandrui buvo vis sunkiau susirasti maisto.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai išlydėti gandrą pakvietė Juodkrantės lopšelio - darželio „Vyturėlis“ mažuosius ir jų pedagogus. Vaikai turėjo unikalią galimybę iš arti pamatyti didžiulį, įspūdingą paukštį, netgi jį paglostyti, o iš gamtininkės Jūratės lūpų daugiau sužinoti apie šį gandrą ir jo prisitaikymą gyventi prie žmonių.
Vaikai džiaugsmingai reagavo į gamtininkės rankose saugiai susuptą gandrą ir drąsiai tiesė rankytes norėdami jį paglostyti. Mažieji, netgi buvo pasiruošę gandrui maisto – duonytės, tačiau nenusiminė sužinoję, kad gandrui toks maistas netinkamas. Biologė Jūratė pasirūpino, tinkamomis, šviežios žuvies vaišėmis, gandrui.
Vaikų rate, iš glėbio paleistas gandras, niekur neskubėjo: ilgomis kojomis oriai, lėtai žingsniavo, mankštino sparnus, mėgavosi pavasario saule, grįžęs į gamtą kaleno snapu..., tuo pačiu savo drąsa ir jaukumu suteikdamas vaikams dar daugiau laimės.
Mažo žmogaus aplinkosauginis ugdymas prasideda nuo elementaraus aplinkos pažinimo bei tyrinėjimo galimybių. Ikimokyklinio amžiaus vaiko gamtos pažinimas vyksta per emocijas, todėl tik sudarant sąlygas mažiesiems pažinti, pajausti, tyrinėti - ugdoma atsakinga asmenybė, kuriai ir ateityje bus artimos rūpinimosi gamta vertybės.
