Po šio įvykio tenka braukti tokią mintį visam gyvenimui. Prieš keletą dienų sulaukėme skambučio apie šalikelėje esantį šunį. Nejudantį šunį, nes jis... be kojų! Taip, išgirdus šią frazę, teko perklausti kelis kartus, nes tai atrodė tiesiog nesuvokiama.
Nulėkus į vietą apėmė tas jausmas, kai matai ir netiki tuo, ką matai, kažkokia vizualinė apgaulė ar baisus sapnas iš kurio nepavyksta pabusti... Ir matomas vaizdas uždavė tik dar daugiau klausimų. Ne apie jį. Apie tą, kuris pavertė jį tokiu. Pamatėme išvargusį, purviną šunį, kurio galinės kojos buvo tiesiogine to žodžio prasme statmenai užkastos į žemę!
Nulėkus į vietą apėmė tas jausmas, kai matai ir netiki tuo, ką matai, kažkokia vizualinė apgaulė ar baisus sapnas iš kurio nepavyksta pabusti...
Kad ir kaip stengiamės ieškoti logiškesnio paaiškinimo, kas jam galėjo nutikti, nerandame. Kojos nebuvo „netyčia“ įklimpusios į kokį cementą ar purvą, šuo neatrodė sužeistas, kad būtų galima manyti jog klimptelėjęs į purvą negalėtų išsikapanoti savo jėgom, be to aplink nebuvo to purvo iš viso! Tik kieta, šąlanti žemė ir į ją beveik iki pusės užkastas šuo...
Pavadinome jį Rezzo (verčiant iš italų k. – šešėlis). Kasėme su drebančia širdimi, nes nežinojome, ką išvysime atkasę, kokios būklės bus šuniuko kojos, galų gale ar jos iš viso bus, todėl atrodė, kad išlaisvinimo operacija truko amžinybę.
Geroji naujiena ta, kad išvydome kojytes. Blogoji – tos kojytės buvo sustirusios, šaltos, nejudrios, tarsi sumedėjusios, todėl iš kojų ir paties Rezzo būklės darome išvadą, kad užkastas jis išbuvo ilgai... Ko gero tiek, kad jau buvo praradęs viltį sulaukti pagalbos ir giliai viduje susitaikęs, kad štai čia galima ir dėti tašką.
Jo žvilgsnis buvo toks pavargęs, jog atrodė, kad mintyse spėjo išnarstyti savo gyvenimą „po kauliuką“ bent kelis kartus, nes nieko kito šioje situacijoje ir nebuvo likę. Išlaisvinę Rezzo išskubėjome į veterinarinę kliniką, kur jam buvo suteikta pirmoji pagalba, atlikta nuodugni apžiūra, suleisti vaistai. Kaulų lūžių neaptikta, tačiau galinės kojytės stipriai pašalusios ir nusilpusios.
Pirmąją dieną Rezzo net nebandė stotis. Ir apskritai šis nepaaiškinamas įvykis stipriai paveikė jį ir privertė užsidaryti savyje, jog sunku pasakyti, koks šis šuniukas yra iš tikrųjų. O kolkas Rezzo – tarsi savo paties šešėlis, vis dar nerodantis emocijų, tarytum taip sunkiai išgyvenęs viską, kas su juo įvyko, kad nusprendė atsiriboti nuo savo kūno, aplinkos ir žaisti žaidimą, kad čia ne jis, ir ne su juo visa tai vyksta...
O mes tikime, kad mūsų keliai susitiko ne atsitiktinai, tikime, kad jis vaikščios (jau pradeda stotis), tikime, kad galime priversti jo akis vėl žibėti gyvenimu. Kai sakome „mes“, kalbame ir apie Jus, skaitančius šią istoriją – tik visi kartu galime jam padėti.
Šiuo metu Rezzo reabilitacija vyksta mūsų prieglaudėlėje, jam reikalingi specialūs papildai, tolimesni vizitai pas veterinarus, todėl būsime labai dėkingi, jei padėsite šį gražuolį pastatyti ant kojų. Paaukoti Rezzo galite į „Tautmilės globos“ sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „Rezzo, pasveik!“: VšĮ „Tautmilės Globa“ įm. kodas 302710895, A/S: LT677300010130362000 („Swedbank“).
Iš anksto visiems dėkojame! Aplankyti, paglostyti ir palinkėti sveikatėlės Rezzo galite Vilniuje atvykę į „Tautmilės prieglaudėlę“, prieš tai paskambinę 8 650 71786 arba 8 655 38244.
