Pasak jo, moterys turi žymiai didesnį šansą sutikti vilką miške, nes vilkai atskiria vyrus ir moteris iš kvapo. „Kadangi vyras automatiškai vilkui asocijuojasi su medžiotojais, nes daugiausia medžiotojų yra vyrai, tai jų daugiau ir prisibaido. Lietuvoje, kas yra matęs vilką – o pamatyti yra ypač sunku, tai gali atsitikti tik kartą per gyvenimą – tai daugiausia yra moterys“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atsakingi už gamtą“ teigė A.Gaidamavičius.
Kodėl vilkai gyvena šeimomis?
Pasak jo, Lietuvoje šiuo metu yra apie 200, daugių daugiausia iki 300 vilkų. A.Gaidamavičiaus teigimu, daugelyje Europos šalių, kuriose vilkų tyrimai yra pažengę, vilkai skaičiuojami ne individais, kaip yra Lietuvoje, o šeimomis. Nuo šeimos esą ir priklauso vilkų populiacija ir jos kokybė.
A.Gaidamavičius sako, kad net jei ir visa vilkų šeima medžioja stirną, tikimybė, kad ją pagaus – tik 5 proc., nes stirna esą yra greičiausias Lietuvoje gyvenantis žvėrelis.
„Jeigu turime 300 vilkų ir pusė jų yra pavieniai, neturi savo teritorijų, neturi savo šeimų, tai yra didelė grėsmė ūkininkams, nes tokie vilkai neprisitaikę laukinėje gamtoje medžioti grobio. Vilkai šeimomis gyvena dėl to, kad jie galėtų lengvai sumedžioti laukinį grobį, kuris labai dažnai yra stambesnis už patį vilką – briedis, šernas ar elnias.“
A.Gaidamavičius sako, kad net jei ir visa vilkų šeima medžioja stirną, tikimybė, kad ją pagaus – tik 5 proc., nes stirna esą yra greičiausias Lietuvoje gyvenantis žvėrelis.
„Vilkas yra pasirinkęs tokį gyvenimo būdą, kada auką užvaiko, o ne sėlina kaip lūšis, tai jam reikia gyventi šeimoje. Vieno vilko prisirišimas prie kito yra labai didelis, nes vilkai poruojasi visam gyvenimui, o jų šeima yra dvejų, trejų ar ketverių metų vaikai.“
Anot jo, per tuos kelerius metus jauni vilkiukai turi išmokti medžioti visas gyvūnų rūšis, nes jeigu tai nepavyksta, tokie vilkai tampa galvos skausmu ūkininkams.
„Vilkai pas ūkininką ateina ne tam, kad išmoktų medžioti, o dėl to, kad jau nebeišmoko, o neišmoko dėl to, kad vilkų šeima būna tų pačių medžiotojų arba brakonierių suardyta“, – teigia A.Gaidamavičius.
Atsitikus taip, kad vilkiukai netenka savo tėvų, jie ima gyventi pavieniui ir be vietos. Vilkai, pasakoja A.Gaidamavičius, gyvena griežtai pasiskirstę teritorijomis – viena vilkų šeima toje pačioje vietoje gyvena kelis dešimtmečius. „Aišku, patys vilkai tiek ilgai negyvena, nes vidutinė gyvenimo trukmė suaugusio vilko yra penkeri metai, bet toje teritorijoje gyvena jų vaikai. Net jei miškas iškertamas, jie yra tokie konservatyvūs, kad teritoriją palikti vengia.“
Vilkai, pasak A.Gaidamavičiaus, yra naktiniai gyvūnai, nes žmonės, juos medžiodami, tokiais esą juos pavertė. „Mes nakvojame, o vilkai dieną miega – dienoja.“
Kodėl vilkai trumpai gyvena?
Vilkų advokato teigimu, šie gyvūnai gyvena tik apie penkerius metus, nes jie, būdami sanitarais, medžioja pirmiausia sergančius, paliegusius gyvūnus, o taip tos ligos persiduoda patiems vilkams. „Mokslininkų ištirta, kad net 70 proc. vilkų serga trichinelioze. Tai yra liga, kurią perneša šernai ir neretai užsikrečia žmonės. Vilkai, medžiodami šernus, užsikrėtusius trichinelioze, padeda žmonėms išvengti šitos ligos.“
Vilkai, pasak A.Gaidamavičiaus, yra naktiniai gyvūnai, nes žmonės, juos medžiodami, tokiais esą juos pavertė. „Mes nakvojame, o vilkai dieną miega – dienoja.“
Ką daryti sutikus vilką?
Kad žmogus netaptų vilko grobiu, A.Gaidamavičius pataria elgtis taip, kaip sutikus piktą šunį – pirmiausia nereikia pulti bėgti. „Bėgimas – baimės įrodymas ir kiekvienam plėšrūnui sukelia instinktą vytis. Reikia atatupstu trauktis nuo to plėšrūno. Jeigu vilkas gina savo olą, savo teritoriją, tai tokiu būdu jis palieka ramybėje.“
Kodėl reikia išsaugoti vilkus?
A.Gaidamavičius pasakoja, kad jo organizacija rūpinasi vilkais pirmiausia dėl to, kad šito gyvūno atžvilgiu buvo jaučiama didžiausia neteisybė. „Dar iki 2009 metų žala gamtai už nušautų vilką būdavo įvertinama 64,50 Lt. Tai rodė valstybės požiūrį į šitą gyvūną, nežiūrint to, kad mes nuo įstojimo į Europos Sąjungą šitą gyvūnų rūšį traktuojame kaip saugomą rūšį“, – kalbėjo jis.
Be to, A.Gaidamavičiaus teigimu, dar iki 2006 m. buvo mokamos premijos už nušautus vilkus. „Tai pažeidinėjo konvencijas, susitarimus ir reikėjo dar pakovoti, kad tos premijos nebūtų mokamos. Vilkas buvo paskutinė rūšis Lietuvoje, už kurios nušovimą buvo mokamos premijos, neįskaitant dabartinės padėties su šernais.“
