„Situacija tampa nevaldoma“, – atsidūsta gyvūnų prieglaudos statusą gavusios viešosios įstaigos „Sos gyvūnai“ savanorė Linksminė Piščikienė.
Gyvūnų prieglaudos perpildytos, tačiau savo augintiniu panorusiems atsikratyti žmonėms tai nė motais. Todėl jie piktinasi ir plūstasi, kai prieglaudos atstovai atsisako priimti dar vieną keturkojį ar prašo suteikti nors šiek tiek laiko, kol jam atsiras vietos. Susitarti sudėtinga ir su žmonėmis, kurie katiną ar šunį rado tiesiog gatvėje.
Aišku, jį per tvorą įmetęs žmogus to nematė, todėl turbūt jaučiasi labai pilietiškas ir visiems gyrėsi, kokį gerą darbą padarė.
„Žmonės stebisi, kodėl jų prašome stoti į eilę dėl priėmimo. Tačiau mes neturime kitos išeities: gyvūnų perteklius prieglaudose reiškia tik du dalykus – ligas ir pjautynes, nes trūkstant erdvės neįmanoma jų saugiai laikyti“, – pasakoja L.Piščikienė.
Pamokslauti – prastas tonas?
Prieglaudos savanorių aiškinimai, prašymai ir argumentai neveikia.
„Todėl būna visko – atvežti katinai mėtomi per tvorą, beje, tiesiai palaidiems šunims į nasrus. Vieną rytą atėjusi į prieglaudą teritorijoje radau šunų sudraskytą kačiuką. Aišku, jį per tvorą įmetęs žmogus to nematė, todėl turbūt jaučiasi labai pilietiškas ir visiems gyrėsi, kokį gerą darbą padarė“, – apgailestavo „Sos gyvūnai“ savanorė.
Kačiukų vadų palikinėjimas prie prieglaudos vartelių dėžutėse – kone kasdienybė.
„Ištrauki kačiukus, o ten tupi kokie 3 sveiki ir 3 luoši – be kojytės, be akytės. Jau nebesuskaičiuosim, kiek šuniukų skrido per tvorą arba kiek randame prie medžių pririštų jaunų šunų, o senolius tiesiog paleidžia prie teritorijos – aklus, luošus“, – pasakojo L.Piščikienė.
Bėda ta, kad viešai apie tai kalbėti tampa kone prastu tonu. „Tik pabandyk visuomenei sakyti, kad jau gana, kad nevalia taip elgtis – šakės. Visi gatavi ant laužo užkelti ir rėkia, kad aukoja 2 proc., aiškina, kad tam ir yra prieglaudos, dar gėdija, kad moralizuodami kenkiame gyvūnams, suprask, žmonės nebenorės nieko gelbėti“, – svarstė pašnekovė.
Deja, niekam nerūpi, kad savanoriai aria be atlyginimų, kad jų pačių namai užkišti gyvūnais, kuriuos „didieji gelbėtojai“ mėto per tvoras.
Tačiau ji pažymi, kad socialinė atsakomybė ir pilietiškumas yra daugiau nei prieglaudai atseikėta mokesčių dalis.
„Niekam nerūpi, kad savanoriai dirba be atlyginimų, kad jų pačių namai užkišti gyvūnais, kuriuos „didieji gelbėtojai“ mėto per tvorą“, – darbo kasdienybę atskleidė Linksminė.
Nesupranta esminių dalykų
„SOS gyvūnai“ gali džiaugtis veiklos rezultatais. Prieglaudoje buvo įrengtas savas vandens gręžinys. „Iki tol valymui, girdymui, maisto virimui, plovimui, dezinfekcijai ir kitiems svarbiems darbams vanduo buvo suvežamas savanorių. Visi žinojo, kad atvykstant į prieglaudą būtina prigriebti bent porą „bambalių“ vandens“, – skelbiama organizacijos internetinėje svetainėje.
204 žmonėms ir 5 įmonėms parėmus per 10 dienų buvo surinkta 9 tūkst. litų elektros pastotei prieglaudoje. „Nesuskaičiuosime, kiek kartų teko naktimis keltis tikrinti, ar viskas gerai, ar saugikliai neišmušti, ir kiek kartų teko rasti, kad lauke spaudžiant 25 laipsniams šalčio prieglaudoje elektros nebėra, šildymo katilas ir radiatoriai išsijungę“, – pasakoja prieglaudos atstovai.
Be to, buvo apšiltintos lauke gyvenančių šunų būdos, sutvarkyti voljerai.
„Viena moteris, sužinojusi, kad „SOS gyvūnai“ gavo oficialų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos suteiktą gyvūnų globos namų statusą, išreiškė nerimą, kad prieglauda, atitinkanti aukštesnius standartus, priims dar mažiau beglobių, antraip neatitiks laikymo taisyklių. Dažnai girdime: „Kam apšildote tas būdas, geriau daugiau beglobių priimkit.
Bet juk nepašildžius būdos stebuklingai neatsiras daugiau narvų keturkojų karantinavimui, erdvesnių patalpų, stelažų, pora papildomų labai darbščių rankų ar vienos atsidavusios širdies, pasiruošusios laisvalaikį aukoti kakalų valymui.
„Kyla klausimas: nuo kada normalių sąlygų sudarymas (vanduo, elektra, vėdinimas, šildymas ir nuotekos) yra lengvinanti aplinkybė prieglaudai priimti daugiau gyvūnų?“ – retoriškai klausia L.Piščikienė.
Retas leidžiasi į kompromisus
Šiemet „SOS gyvūnai“ priėmė 423 gyvūnus, padovanojo – 371. Skaičiuojant vidutiniškai, kas mėnesį prieglauda priima po 35 gyvūnus, o padovanoja po 30.
Prieglaudos „SOS gyvūnai“ įkūrėja ir direktorė Ilona Reklaitytė-Mezenceva atkreipia dėmesį, kad pagrindinė organizacijos misija – rūpintis keturkojais, likusiais be šeimininkų, jiems mirus, išsikrausčius į užsienį ar susiklosčius kitoms ypatingoms aplinkybėms.
„Tačiau žmonės vis dar įsivaizduoja, kad jų augintiniui susilaukus vados, jauniklius galima atvežti mums ir be sąžinės graužaties palikti prie durų. Žmonės įsitikinę, kad mes privalome priimti. Tačiau privalo nebent „Grinda“, išlaikoma valstybės, o mes galime padaryti tiek, kiek įstengiame“, – kalbėjo I.Reklaitytė-Mezenceva.
Kartais net juokiamės, kad mūsų prieglauda guminė.
Dalis žmonių tai supranta ir leidžiasi į kompromisus: sutinka bent kurį laiką pagloboti gyvūnus, kol prieglaudoje atsiras laisvos vietos, arba kol atsiras nauji šeimininkai.
„Jei susitarti beviltiška, nes žmogui gyvūnas tapo nereikalingas – ir viskas, jei suprantame, kad jis bus paliktas gatvėje, paimame. Kartais net juokaujame, kad mūsų prieglauda guminė“, – sako prieglaudos vadovė.
Jos pačios namuose nuolat glaudžiasi apie 15 gyvūnų, panašiai tiek globoja ir savanoriai.
Šiemet „SOS gyvūnai“ iš 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio gavo 205 tūkst. litų paramos.
