Atrodytų, lieka džiaugtis ir paploti rankomis, kad mūsų valstybėje galų gale gyvūnai taps ginami ir saugomi įstatymu. Tačiau... yra vienas „bet“. Įsivaizduokite žmogaus teisių apsaugą deklaruojantį įstatyminį aktą, kuris įtvirtintų žmogaus teises, bet tuo pačiu už įstatymo ribų paskelbtų kurios nors tautybės asmenis (lietuvius, lenkus, vokiečius – galite įsivaizduoti patys). Absurdiška, tiesa?
Ką gi, naujojo įstatymo projekto aštuntasis straipsnis jau pačiame pirmame punkte skelbia: „Lietuvos Respublikoje draudžiami koviniai šunys, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai.“ Iš pirmo žvilgsnio – draudžia laikyti baisius kovinius ir pavojingus siaubūnus. O dabar pamėginkime pasigilinti, kas slypi už šitų žodžių. Ar iš tiesų tai monstrai?
Kovinėmis Lietuvoje laikomos dvi veislės – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių mastifai. Pavojingomis – dar aštuonios: amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, Argentinos dogas, fila brasileiro (brazilų mastifas), kangalas (Turkų aviganis), Kaukazo aviganis, Pietų Rusijos aviganis. Beje, didžioji visuomenės dalis šunų veislių visiškai neskiria ir turi gan miglotą supratimą, kaip tas „kovinis“ turi atrodyti. Tad koviniais palaikomi patys įvairiausi šunys – nuo bulterjerų (ne Stafordšyro), kurie į pavojingų veislių sąrašą neįtraukti, iki prancūzų buldogų ar dalmatinų. Taip visuomenės akyse agresyvių veislių skaičius tik auga – visi žino, kad kažko reikia bijoti, bet niekas nežino, ko tiksliai.
O ką sako istorija? Anksčiau pitbulterjerai buvo viena mylimiausių ir populiariausių amerikiečių šunų veislių. Amerikos prezidentas Franklinas D. Rooseveltas taip pat augino pitbulį. Juos galėjai pamatyti kino filmuose, plakatuose, šeimyninėse fotografijose kaip mylimus augintinius. Pirmojo pasaulinio karo metu labiausia pasižymėję šunys taipogi buvo pitbulterjerai. Ir šiandien jie gana populiarūs – neseniai Lenkijoje (ten šiems šunims apribojimai netaikomi) vyko pitbulterjerų varžybos, kuriose šunys taikiai rungėsi svorio tempimo, virvės traukimo ir kitose rungtyse.
Deja, 1960 m., siekiant panaikinti šunų kovas, prieš pitbulterjerus buvo „užsukta“ antikampanija. Taip atsirado monstrai susirakinčiais žandikauliais, pritvinkę testosterono, nevaldomi ir agresyvūs dėl „blogų genų“ (deja, atliekant genetinius tyrimus neįmanoma identifikuoti, kokios veislės šuo, kaip neįmanoma tokiu būdu nustatyti ir žmogaus tautybės, tad šitas mitas, kaip ir visi likusieji, tiesos neatitinka). Žurnalistai noriai pasičiupdavo kiekvieną tokią „antį“, nesigilindami nei į veislės istoriją, nei į šunų kovų specifiką (veisiant šunis šunų kovoms, žmogui agresiją parodę šunys būdavo naikinami, veislei paliekami tik žmogui agresijos nerodantys individai).
Įsivaizduokite žmogaus teisių apsaugą deklaruojantį įstatyminį aktą, kuris įtvirtintų žmogaus teises, bet tuo pačiu už įstatymo ribų paskelbtų kurios nors tautybės asmenis (lietuvius, lenkus, vokiečius – galite įsivaizduoti patys).
Baisioms istorijoms plintant, kai kuriose šalyse pitbuliams bei jiems giminingoms veislėms pradėti taikyti įvairūs apribojimai, kai kurios šios veislės uždraustos, nors mokslinių įrodymų apie jų pavojingumą taip ir neatsirado. Deja, kaip parodė praktika, draudimai buvo ne tik neefektyvus, bet netgi pablogino situaciją. Kodėl? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė – už bet kurio šuns elgesį tiesiogiai atsakingas jo savininkas. Logiška, ar ne? Ir jei šuo agresyvus, vadinasi, tai savininko kaltė – neauklėjo, nesocializavo, arba tai darė netinkamai, galbūt piktybiškai skatino augintinio agresiją.
Įstatymai, atsakomybę perkeliantys nuo savininko pečių ant šuns, yra neefektyvūs – žmonės nemotyvuojami tinkamai auklėti savo augintinius, o blogai išauklėti šunys kanda, kokios veislės jie bebūtų. Be to, žmonės visiškai klaidingai pradeda skirstyti šunis į „kandančius“ ir „nekandančius“ pagal veisles. To pasekmė – išaugusi įkandimų statistika. Niekam ne paslaptis, kad agresyviais šunimis mėgsta pasipuikuoti nusikalstamo pasaulio atstovai. Deja, ir čia draudimas nieko nepakeis. Uždraudus vieną veislę, į madą ateis kita, kurios išvaizda derės prie tamsių akinių, ir masyvios grandinės ant šeimininko kaklo.
Beje, jei jau kalbame apie gyvūnų gerovę, kurią turėtų reglamentuoti aukščiau minėtas įstatymas – įsigaliojus draudimui laikyti šiuos šunis, daugelis jų taps neatsakingų šeimininkų aukomis. Neužregistruoto, išmesto į gatvę ar atiduoto į prieglaudą gyvūno lauks mirtis. Nes jų laikyti neleidžiama. Ir nesvarbu, kad tai bus nežinantis, ką reiškia kąsti šuo – jis turės būti sunaikintas. Nes jie niekam nerūpi – visuomenė „maitinama“ dezinformacija, kuria tikėti patogu, o gyvūnų globos organizacijos, pančiojamos įstatymo, neturės galimybės surasti jiems naujų šeimininkų.
O juk net kovoms naudoti šunys gali būti grąžinami į normalų gyvenimą – tai iliustruoja užsienio gyvūnų globos organizacijų patirtis. Beje, kai kurie buvę kovotojai sėkmingai dirba socialinį darbą su vaikais, senukais, neįgaliaisiais ar kitais ligoniais – dėl didelio atsparumo skausmui, milžiniško noro įtikti žmogui, jie nekrimstelės, net jei jiems ant kojos užvažiuos invalido vežimėlis. Be to, „už įstatymo ribų“ paskelbti gyvūnai dažnai tampa žiaurių žmonių, nusikaltėlių ar tiesiog nuobodžiaujančių paauglių aukomis.
Ir keletas faktų:
1. Europos veterinarų federacijos (EVF) teigimu, nėra jokių mokslinių ar statistinių įrodymų, patvirtinančių, kad įstatymai, draudžiantys kovinių ar agresyvių šunų veisles, veiksmingai sumažina apkandžiojimų dažnį ar sunkumą. Moksliniais kriterijais nenustatyta, pagal ką šuo laikomas agresyviu ar pavojingu – paprasčiausiai aprašoma jo veislė ar kiti fiziniai parametrai. Be to, įrodyta, kad veislę ar tipą nustatyti sunku, tai – didelių nesutarimų šaltinis. Teisės aktai, nukreipti prieš atitinkamas veisles, orientuojasi ne į agresyvius individus, o į visus tam tikros veislės atstovus – nepriklausomai nuo jų elgesio, visiems taikomi tie patys apribojimai. EVF nuomone, efektyviausias kelias agresijos užkirtimui ir kontrolei – tiesioginės priemonės, taikomos atskiriems šunims bei jų savininkams.
EVF nuomone, efektyviausias kelias agresijos užkirtimui ir kontrolei – tiesioginės priemonės, taikomos atskiriems šunims bei jų savininkams.
2. Tyrimas, siekiant objektyviai įvertinti, ar prieš oficialiai pavojingomis laikomas veisles nukreipti teisės aktai turėjo poveikį, atliktas Ispanijoje (ten panašių įstatymų jau atsisakyta). Su šunų įkandimais susiję incidentai analizuoti skirtingai apgyvendintose Aragono vietovėse dešimties metų (1995–2004 m.) laikotarpiu. Palyginti periodai iki prieš veisles nukreipto įstatymo priėmimo (1995–1999) ir po įstatymo priėmimo (2000–2004). Daugumos su šunų įkandimais susijusių incidentų kaltininkai buvo vokiečių aviganiai ir mišrūnai. Pavojingų veislių sąraše esantys šunys tiek prieš, tiek po teisės aktų priėmimo šunų užpuolimų statistikoje sudarė nedidelę dalį. Laikotarpiu iki minimo įstatymo priėmimo užregistruoti 1 887 su šunų įkandimais susiję incidentai, priėmus įstatymą – 2 309. Išvadose teigiama, kad Ispanijos teisės aktų, nukreiptų prieš konkrečias veisles, įgyvendinimas davė mažai naudos mažinant šunų apkandžiojimų skaičių.
3. Amerikos temperamento ir patikrinimų draugija (The American Temperament and Test Society), veikianti nuo 1977 metų, atlieka testus šunų temperamentui įvertinti. Tai plataus pobūdžio testas, apimantis neįprastas ir stresines situacijas. Per 34 draugijos veikimo metus testą išlaikė virš 25 000 šunų, arba 83 proc. iš visų testuotų šunų. Kelios veislės palyginimui (procentai nurodo, kokia dalis tos veislės atstovų išlaikė testą): amerikiečių pitbulterjerai – 86,4 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai – 84,2 proc., Stafordšyro bulterjerai – 89,7 proc., bulterjerai – 90,9 proc., vokiečių aviganiai – 84,4 proc., Labradoro retriveriai – 92,4 proc., auksaspalviai retriveriai – 84,9 proc., standartiniai pudeliai – 86,3 proc., čihuahua – 71,1 proc. Šie duomenys parodo, kad į sąrašus pakliūnančių veislių rezultatai yra net geresni už kai kurias taikiomis laikomas veisles ir paneigia mitą, kad agresyvioms veislėms priskiriami šunys yra neprognozuojami.
4. Dar vienas plačiai paplitęs mitas – kad pitbulterjerų tipo šunų padaryti sužalojimai yra sunkesni. Richardo Hockey 2003 m. atliktų tyrimų apžvalgoje konstatuojama, kad pitbulterjerų užpuolimai nesukelia rimtesnių sužalojimų lyginant su kitomis veislėmis. Pavyzdžiui, dalmatinų, rotveilerių, dobermanų, auksaspalvių ir labradoro retriverių, vokiečių aviganių sukelti sužalojimai buvo net sunkesni ar tokio pat rimtumo kaip pitbulterjerų. Per kitą tyrimą tas pats autorius nustatė, jog nėra jokių statistinių, biologinių ar elgsenos įrodymų, kad bet kuri veislė būtų agresyvesnė ar pavojingesnė už kitas.
