Pirmasis, žinoma, yra vis tankėjantis ir vis labiau transporto judėjimu apkrautas kelių tinklas. Per gyvūnų namus nutiesti keliai tampa jiems jei ne pražūtimi, tai bent gana pavojingu išbandymu. Mes kažkodėl manome, kad žvėrys keliauja per mūsų kelius...
Kaip neatrodytų keista, tačiau didelį pavojų ir nepaprastus išbandymus kelia tvoros, dabar saugančios (ar turinčios saugoti) nuo žvėrių didelę dalį mūsų judriausių kelių. Ženklios investicijos davė neabejotiną efektą – per miškus nutiesti ir juos į dalis išskiriantys keliai tapo saugesni.
Kaip neatrodytų keista, tačiau didelį pavojų ir nepaprastus išbandymus kelia tvoros, dabar saugančios (ar turinčios saugoti) nuo žvėrių didelę dalį mūsų judriausių kelių.
Tačiau toks sprendimas neišsprendė pačių žvėrių biologinių problemų – skirtingose kelio pusėse likę žvėrys tapo atskirti fiziškai, tačiau jie negali gyventi atskirai, jausdami vieni kitus. Kadangi viadukų, vadinamų „žaliųjų tiltų“ ir pralaidų keliauti stambiesiems žvėrims statyba yra labai brangi, mes jų įrengti negalime. Kaip tokiose situacijose elgiasi žvėrys?
Jų tvora sulaikyti negali. Bent jau – visų. Stambieji kanopiniai (briedžiai, taurieji elniai) savo kūno mase nulenkia tvorą ir perlipa ar persiverčia per ją, šernai, o dažnai – ir stirnos pralenda pro tvoros apačią ir atsiduria pačioje pavojingiausioje – važiuojamoje kelio dalyje. Tokiame aptvertame koridoriuje esantys žvėrys – patys pažeidžiamiausi; pajutę esantys uždaroje erdvėje, apakinti šviesomis, pabaikštinti signalais pasimeta, pradeda blaškytis ir bet kada išbėga į važiuojamąją dalį.
Siekiant išvengti tokio pavojaus, daugelio aptvarų vidinėje (kelio) pusėje įrengiamos iš grunto suformuotos estakados, savotiški kalneliai, per kuriuos žvėrys turėtų iššokti iš pavojingojo ruožo. Jiems galėtų padėti ir vairuotojai, sumažinę greitį ir neleidžiantys gyvūnams be reikalo blaškytis.
Tiesa, gyvūnai ne visada supranta gerus mūsų norus, tad prie tvoros besiblaškančią stirną ar šerną „nukreipti“ tokios estakados pusėn yra sunku – pačiam teko patirti, kad žvėrys žmogaus pagalboje įžvelgia klastą ir stengiasi veržtis priešingon pusėn. Jei įmanoma, žvėris reikėtų palikti ramybėje, jie turėtų patys ieškoti būtų išeiti iš šio aptvertojo ruožo.
Beje, nemažai žvėrių į aptvertą kelio ruožą patenka pro paliekamus neužvertus vartus, vartelius, nors prie jų esantys užrašai įkyriai kartoja: „vairuotojai, būtinai uždarykite...“
Tačiau kai išvažiuojame iš miško ir pamatome lauke nutrūkstančią tvorą, turėtume sunerimti labiausiai: čia abiem išorinėmis tvoros pusėmis keliavę žvėrys (patikrinkite, ten surasite jų išmintus takus) stengiasi perbėgti kelią, jų koncentracija tokiose vietose daug kartų didesnė, nei įprastose neaptvertose vietose. Taigi – ir čia pavojus susidurti su gyvūnais, pražudyti juos ir apgadinti savo transportą yra bene didžiausias.
Didžiausias pavojus žvėrių laukia šiapus tvoros, kur dideliu greičiu lekia mašinos, kur žmonės pamiršę atsargumą. Tačiau jis turi būti jaučiamas visur. Juk žvėrys dabar keliauja visur, nes gamta – jų namai, neturintys sienų ir ribų.
