„Nebedauginkit, nes tai yra nežmoniška!“ – prieš keletą dienų „Facebook“ skelbė Edita ir pasidalino savo šunytės Meitos istorija. Haskių veislės kalytė, sulaukusi apie pusės metų, ėmė šlubuoti, griuvinėti.
„Mano šuns įsigijimo istorija prasidėjo kaip ir daugumos. Išsirinkau norimą veislę, pasiskaičiau, pasiplanavau, apmąsčiau galimybes, ateitį, kai turėsiu vaikų ir t.t. Taigi, nusprendžiau, jog noriu haskio. Nuėjau į skelbimų portalą, vienur kainos keli tūkstančiai (litais), kitur 500 Lt. Supratau tik vieną skirtumą: veislyne su dokumentais – brangūs, iš paprastų žmonių – tokie pat pigesni. Nesidomėjau, kodėl kaina taip skiriasi, kuo svarbūs šuns dokumentai ir tai buvo didžiausia mano klaida. Pamaniau, jog parodose tikrai neketinu dalyvauti, tad tų dokumentų man nereikia“, – socialiniame tinkle rašė mergina.
Galų gale šuo momentais inkšdavo ir visai nebegalėdavo atsistoti, – pasakojo šuns augintoja.
Šunelį ji įsigijo iš vienos daugintojos Šilutėje. Kaip pati sako, netruko pasirodyti ir „tikras dauginimo žalos veidas“.
„Šuo be priežasties ėmė šlubuoti, vis dažnyn ir dažnyn. Keitėm tris veterinarijos klinikas, kuriose skirtingos diagnozės, ne gydymas, o eksperimentavimas vaistais, žodžiu, sunkus maždaug trijų mėnesių laikotarpis, kurio metu šuniui krito svoris, o šlubavimas dažnėjo ir vaikščiojimas sunkėjo, buvo skausmingas. Man taip pat buvo sunku ir skaudu žiūrėti, kaip šuo kankinasi.
Galų gale šuo momentais inkšdavo ir visai nebegalėdavo atsistoti. Neištvėrusi pakeičiau dar vieną veterinarijos kliniką ir pagaliau, po visos dienos tyrimų, buvo nustatyta sąnarių liga, – prisimena mergina. – Gydymas ilgas, šuo kartais pridaro namuose, nes nuo tablečių nesulaiko šlapimo, nori palakstyti, o jokio fizinio krūvio negalima. Planuose gydymo trukmė buvo 6 mėnesiai, gydomės jau apie 7–8 mėn. ir neaišku, kiek tai truks, ar išvis kada nors baigsis... Vietoje planuotų 13–15 kalytės gyvenimo metų gausiu ja pasidžiaugt trumpiau. Nesigailiu tik dėl to, jog ją turiu, žinau, kad nebus užmigdyta dėl to, jog trūksta lėšų gydymui ir panašiai.“
Parašiusi šią žinutę socialiniame tinkle ji netrukus sulaukė kitų šunų augintojų istorijų. „Facebook“ yra susikūrusi grupė, pavadinta „Stop gyvūnų daugintojams“.
„Daug žmonių parašė, savo ligas išsipasakojo. Yra tūkstantį kartų dar baisesnių dalykų. Pasakojo, jog šuo visiškai viskam alergiškas, kiekvienai žolei, kiekvienam maisto produktui. Žmonės sako būtų namą nusipirkę, jei ne šuns gydymas“, – 15min.lt pasakojo klaipėdietė.
Savo istorija mergina tikisi paskleisti žinią, jog šunelį reikia įsigyti tik su kilmės dokumentais.
„Aš maniau, kad čia vien dėl parodų dokumentai, bet jie bent jau didesnė garantija, kad šuneliai bus sveiki. Jie yra tiriami, nes ir ne visi dokumentus turintys šunys dera vienas kitam kergiant. Daugintojai per kiekvieną rują veda šuniukus, kalei gi reikia laiko atsigauti. Nusiperka du šunis ir kergia pasipelnymui, jie gali būti brolis ir sesuo. Aš manau, kad mano šuo yra kraujomaišos vaisius“, – sakė mergina.
Šunelio pardavėjų kontaktų ji neišsaugojo, tad su jais nebuvo susisiekusi, juolab kad pirmą pusmetį naujas šeimos narys atrodė sveikas.
Dabar pusantrų metų kalytė Meita po gydymo kurso jaučiasi geriau. Buvo dienų, kai namo iš lauko ji būdavo nešama ant rankų. Tiesa, šeimininkė teigia, kad sumažinus vaistų normą šuo vėl ima sunkiai vaikščioti ir krenta.
Už ligą – kompensacija
Gerai žinoma radijo laidų vedėja Skaiva Kraujalė jau penkerius metus veisia taksų veislės šunis, o su šios veislės keturkojais yra susijusi jau daugiau nei 20 metų. Moteris tikina prieš veisdama šunelius tiek kalytei, tiek patinui atliekanti sveikatos tyrimus.
„Aišku, pasitaiko ir tarp veisėjų nesveikų šuniukų, tačiau veisėjas, skirtingai nuo daugintojo, šunis pardavinėja su sutartimi ir išlindus genetiniam susirgimui moka savininkui kompensaciją. Bent jau mano sutarty toks punktas yra, – tikina S.Kraujalė. – Esminis skirtumas tarp daugintojų ir veisėjų yra tas, kad daugintojai šuniukus „gamina“ pardavimui, stengdamiesi įdėti į tai kuo mažiau laiko ir pinigų, kad tik pelnas būtų didesnis.
Veisėjas veisia šunis norėdamas pagerinti veislę, tikėdamasis gauti gero temperamento, sveikatos ir išvaizdos šuniukus, toks veisimas kainuoja pinigus – sveikatos tyrimai tėvams, šuniukams, geras maistas, galiausiai mokestis geram ir sveikam patinui. Visa tai išlaidos, kurios kartais pardavus šuniukus net ir neatsiperka. Taigi dokumentai reikalingi ne tik parodoms, dokumentai jums garantija, kad perkate šunį iš atsakingo žmogaus, kuris ištikus bėdai padės, o ne pasislėps.“
Į veisimą nežiūrima rimtai
Veterinarė Rasa Jocienė teigia, jog tai, kad šuo neturi kilmės dokumentų, daug ką pasako.
„Kodėl jie neturi kilmės dokumentų – nes jie turi kažkokį defektą arba jų tėvai turėjo kažkokį defektą, dėl kurio nepraėjo parodų, nesurinko titulų skaičiaus. Dokumentų išimti jiems nebuvo galima atlikus arba neatlikus sveikatos tyrimų, nes jie parodė, kad negalima veisti šunų“, – sakė R.Jocienė.
Jeigu kaimynas ar draugas turėjo šuniuką ir mes juos sukergėm, nežinome, ar abu sveiki, ar nėra nešiotojas ligos, o gal giminaitis, gal brolis su seserimi, gal ji mama to patinuko, būna negražių maišymų ir tie šuniukai būna ne visai sveiki, – sakė veterinarė.
Pasak jos, atsakingi veisėjai Lietuvoje jau pradeda daryti genetinius tyrimus, nors tai dar tik pradžia. Tiriamos sąnarių, akių ir kitos galimos genetinės ligos. Vienos jų ištyrimas kainuoja nuo šimto eurų. Siekiantys pasipelnyti iš šunų dauginimo tokių tyrimų nedaro.
„Jeigu kaimynas ar draugas turėjo šuniuką ir mes juos sukergėm, nežinome, ar abu sveiki, ar nėra nešiotojas ligos, o gal giminaitis, gal brolis su seserimi, gal ji mama to patinuko, būna negražių maišymų ir tie šuniukai būna ne visai sveiki. Veisimas yra atsakingas dalykas, į kurį pas mus dar nežiūrima rimtai. Šuniukų su dokumentais kaina yra tris kartus didesnė nei be kilmės dokumentų. Visi galvoja, kad čia dokumento kaina, o jie kainuoja 20–50 eurų. Kuo daugiau sveikatos tyrimų, titulų, tuo mažiau kainuoja kilmės dokumentai“, – sakė veterinarė.
Oficialūs veislynai, anot R.Jocienės, yra kontroliuojami ir privalo laikytis veisimo nuostatų, pavyzdžiui, neveisti vyresnių nei septynerių metų kalių, kad būtų išvengta galimų apsigimimų, nekergti giminingų šunų. Įstatymas numato, kad šunis per kiekvieną rują kergti draudžiama. Gimus antros vados šuniukams, pirmosios vados mažyliai turi būti ne mažesni nei 8 mėnesių.
Parduodantys šunelius be dokumentų nesivadovauja šiais nuostatais, nei sveikatos tyrimų atlieka, nei giminingumo kriterijaus paiso, nežinia, kokias ligas šuo nešioja.
„Juk per porą valandų, kol šunys susikergia, negali nuspręsti, kuo jis serga. Dažnas kergimas turi įtakos kalės sveikatai ir atsiliepia šuniukų sveikatingumui“, – sako moteris ir priduria, kad perkant šunelį reikėtų gerai apgalvoti, ar taupymas ir įsigijimas be dokumentų neatsilieps vėliau, kai jį reikės gydyti.
„Šuo gali ir apakti, yra ir inkstų ligos, dėl kurių šuo išgyvena vos 2–3 metus, nes gyvūnams inkstų nepersodina. Kiekviena veislė turi savo genetinių ligų. Dažnai būna sąkandžio problemos, trumpas apatinis žandikaulis, automatiškai diskomfortas valgyti ir gyventi. Tie veisėjai –daugintojai nesilaiko nei higienos sąlygų, atsineša virusuotus, su parazitais gyvūnus“, – karčią tiesą dėstė veterinarė.
Dokumentai ne garantas
Docentas Valdas Vaitkus tikina, kad dokumentai negarantuoja, jog šuo tikrai bus visapusiškai sveikas, tačiau ligų tikimybė žymiai mažesnė, mat aiškūs ir šunelio tėvai, ir protėviai, jų sveikatos būklė.
„Ne vienas genas atsako bent jau, kaip šiuo atveju, už sąnarių ligas, čia daugiageniniai dalykai, kurie sunkiai pasiduoda išgyvendinimui.
Tokiais atvejais daromos rentgeno nuotraukos, kiti tyrimai, kad kergiant būtų galima kiek įmanoma sumažinti perdavimo tikimybę. Dėl to vienareikšmiškai sakyti, kad jeigu su dokumentais, tai sveikas, o be dokumentų ne – nėra tiesa.
Skirtumas, žinoma, yra, nes su dokumentais būna sertifikuoti net ir gyvūnų protėviai, žinoma jų būklė. O garantuoti, kad sveikos poros palikuonys bus sveiki, jokiu būdu negalima. Kartais būna puikūs protėviai, o ima ir „iššauna“ tokių genetiškai nulemtų susirgimų. Čia painus ir daug diskusijų sukeliantis dalykas net ir profesiniuose plotuose“, – kalbėjo veterinarijos mokslų daktaras.
Jo teigimu, geriausias pavyzdys, jog net ir sparčiai daugindamiesi šunys yra sveiki, tai benamiai, šiukšlynuose gyvenantys keturkojai. Kalės nespėja atsistatyti ir vėl kergiasi ir dauginasi vedamos biologinio ciklo.
