311 katinėlių ir 296 šuneliai – tiek keturkojų per metus nuo mirties išgelbėjo Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Vilniaus skyriaus gyvybės vagonėlių savanoriai. 464-iems iš šių gyvūnų jau rasti nauji namai ir šeimininkai. Dar apie pustrečio šimto gyvūnų tų pačių gyvybės vagonėlių savanorių dėka išvengė mirtino pavojaus – jų šeimininkus, vedančius ar nešančius savo šunelius ar katytes į karantinavimo įstaigą, ties vartais savanoriai sustabdė ir įkalbėjo su augintiniais grįžti namo, o patys pažadėjo padėti nebereikalingus gyvūnus padovanoti naujiems šeimininkams.
 |
| Arūno Ivaškevičiaus/15min.lt nuotr./Kalytė Prima po sterilizacijos kelias dienas turi dėvėti specialią apykaklę. |
Tai, kad teiginys, jog vadinamuosiuose Vilniaus miesto gyvūnų globos namuose „Grinda“ gyvūnams gresia akistata su mirtimi, nėra laužtas iš piršto, liudija šios įstaigos veiklos statistika. Antai 2009-aisiais iš 5 948 į šią įstaigą įvairiais keliais patekusių augintinių 5 153 buvo sunaikinti arba mirė nuo ligų, kurios pakerta ir dažną ten patekusį sveiką gyvūną. Kitaip tariant, net 86,6 proc. šunų ir kačių šios įstaigos slenkstį peržengia tik vieną kartą – į vidų.
Kaip gimė idėja įkurti gyvybės vagonėlius ir kaip juose dirbantiems savanoriams sekėsi per šiuos pirmuosius metus, pasakoja vagonėlių įkūrėjos – LGGD Vilniaus skyriaus pirmininkė Danutė Navickienė ir žinoma avalynės dizainerė Rūta Rimšelienė.
– Kam ir kada kilo mintis įsteigti gyvybės vagonėlius?
Danutė Navickienė (D.N.): Seniai žinojome apie apgailėtiną gyvūnų padėtį vadinamuosiuose Vilniaus gyvūnų globos namuose. Žinojome, kad gyvūnas ten nelaikomas jausmine, jautria būtybe, o tik šiukšle, kurią reikia sunaikinti. Sakoma, kad jei kažko labai nori ir nuolat apie tai galvoji, tavo mintys susitinka su kitų taip pat galvojančių mintimis ir likimas tokius žmones suveda. Galima tikėti, galima netikėti, bet taip atsitiko ir mums – kelioms entuziastėms, nuolat galvojančioms, kaip pakeisti šią nenormalią padėtį. Taigi, steigti kažką, kokius nors, kad ir laikinus namus, laikiną prieglobstį vargšams pasmerktiems gyvūnams kilo turbūt vienu metu ir mano, ir Rūtos Rimšelienės galvoje. Greitai prie mūsų prisijungė ir Rasa Montvidienė bei būrelis savanorių.
 |
| Arūno Ivaškevičiaus/15min.lt nuotr./Mažąsias Pepę ir Čepę buvęs šeimininkas kaip šiukšles numetė prie vagonėlių. |
– Kokia buvo pati pradžia, nuo ko pradėjote, su kokiais sunkumais susidūrėte?
D.N.: Mąstėme apie vagonėlius, panašius į tuos, kuriuose laikinai gali gyventi žmonės. Savo idėją išsakėme Violetai Podolskaitei, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narei. Ji mūsų idėją parėmė. Tuomet rašėme raštus į savivaldybę, įrodinėdami, kad dabartinė beglobių gyvūnų padėtis yra nenormali ir nepateisinama. Pasiekėme tai, kad vagonėlius pastatyti „Grindos“ teritorijoje, pasirašius sutartį vieniems metams, mums leido vicemeras Romas Adomavičius, „Grindos“ vadovas Algimantas Vilūnas bei Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Algirdas Špukas.
Rūta surado firmą, kuri išsimokėtinai sutiko pastatyti „Grindos“ teritorijoje vagonėlius. Juos pavadinome simboliškai – gyvybės vagonėliais. Ir tuoj pat įkurdinome pirmuosius šunelius, kurie kitą dieną „Grindoje“ turėjo būti sunaikinti. Gyvūnai labai jaučia gerus ir blogus dalykus. Ir jie tai sugeba parodyti. Išėję su nuleistomis galvomis iš ten, kur kiekvieną dieną jaučia mirtį ir yra niekam nereikalingi, jie atsigauna, pakelia galvas, nusiramina. Kai matai, kaip gyvūno akyse užsidega viltis ir pasitikėjimas žmogumi, nebegali jų nuvilti.
 |
| Arūno Ivaškevičiaus/15min.lt nuotr./Berta – sargiausias vagonėlių šuo. |
Rūta Rimšelienė (R.R.): Gyvybės vagonėliai yra tarpinė stotelė gyvūnui suteikiant naujo gyvenimo šansą. Mes perimame iš „Grindos“ gyvūnus, neatsižvelgdami į grožį, amžių, ligos simptomus – mes norime padėti visiems be išimties. Ne mums spręsti, kuris vertas labiau gyventi, todėl laikomės eiliškumo principo. Deja, ne visada suspėjame.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Danutės Navickienės manymu, lietuviai nepakantūs viskam – jiems trukdo kaimynai, šunys, katės. |
Pradėjome nuo nulio visomis prasmėmis, taip pat ir finansine. Pamenu, kai atvežė pirmąjį vagonėlį į „Grindos“ teritoriją – per dieną ar kelias savanoriai padėjo sukalti pirmuosius narvus. Viską darėme iš skolintų pinigų ir net nedrįsome galvoti, kad nepavyks. Jei būtume viską iš anksto suplanavę, gerai paskaičiavę, viską apgalvoję, gal nebūtume drįsę visko pradėti. Tuomet nebūtume padėję tiems daugiau nei šešiems šimtams gyvybių.
– Vagonėliai yra tik pradžia. Kaip įsivaizduojate LGGD Vilniaus skyriaus veiklos perspektyvą? Kuo ateityje turėtų pavirsti vagonėliai?
R.R.: Gyvybės vagonėliai „Grindos“ teritorijoje per metus atliko milžinišką darbą. Mums šie metai buvo sunkūs ir emociškai, ir fiziškai – jie prilygo geram dešimtmečiui. Ateidami ten dirbti, manėme, kad teks rūpintis tik sugautais gyvūnais, tačiau susidūrėme su pačių žmonių atsikratomais savais augintiniais. Tokio žiaurumo dozė mus pribloškė. Mes būdami „Grindos“ teritorijoje atliekame švietėjišką, prevencinį darbą. Kol kas neturime pinigų, patalpų, tačiau mes sugebame savo darbais pateisinti globos funkciją.
Tikimės, kad mūsų pradėtas darbas nesustos bet kokiomis sąlygomis. Guodžia, kad visas žmonijos progresas vyksta spirale, ir į pradinį tašką mes net norėdami negrįšime – užsitarnautas žmonių pasitikėjimas, žinojimas, kad mes elgiamės teisingai ir garbingai beglobių gyvūnų atžvilgiu suteikia mums stiprybės. Yra toks posakis: nepralaimėjęs mūšio, negali laimėti karo. Šį pirmąjį gimtadienį mes sutinkame tyliai, susikoncentravę į tai, kad mūsų pradėta veikla nenutrūktų. Jei pavyks įgyvendinti mūsų artimiausius planus dėl išlikimo – pasidžiaugsime su jumis. Tikimės, kad mums pavyks.Kai matai, kaip gyvūno akyse užsidega viltis ir pasitikėjimas žmogumi, nebegali jų nuvilti, – sako Danutė Navickienė.
D.N.: Norėtumėme, kad ateityje nereikėtų gyvybės vagonėlių, kad Vilniaus savivaldybė suprastų, jog pagaliau reikia steigti normalius gyvūnų globos namus, o ne išlaikyti elementarią karantino įmonę, pridengtą gražiu gyvūnų globos namų pavadinimu. Siekiame įrodyti, kad gyvūnai yra jausminės būtybės ir vien tik jų žudymas niekada neišspręs problemų, o tik sukels visuomenės konfliktus, pyktį, agresiją, žiaurumus.
– Kas sunkiausia kasdieninėje veikloje? Ko labiausiai trūksta: pagalbininkų, lėšų, žmonių geranoriškumo ir supratimo ar dar ko nors?
D.N.: Be abejo, sunkiausia keisti žmonių mąstymą ir požiūrį į gyvūną, tiek valdininkų, tiek visuomenės, kuris buvo suformuotas per dešimtmečius. Žinoma, nesitikime, kad jau rytoj situacija pasikeis, tačiau tikime, kad ji tikrai keisis ir žmonės supras, kad keturkojai mūsų augintiniai yra jautrios ir viską suvokiančios būtybės, kurioms reikia mūsų rūpesčio ir pagalbos, o jie už tai atsidėkoja begaline meile ir ištikimybe.
 |
| Gedimino Savickio/BFL nuotr./Rūta Rimšelienė |
Dažnai žmonės, įsigiję mažą katinuką ar šunelį, džiaugiasi juo tik kol jis yra mažas, o kai gyvūnas paauga ir jį reikia sterilizuoti arba jei gyvūnas kuo nors suserga, be jokio sąžinės graužimo bando juo atsikratyti. Gyvūnai tai jaučia ir supranta, o visas išdavystės siaubas atsispindi jų akyse. Mes tai matome kasdien. Ir tai mūsų veikloje sunkiausia.
Be abejo, mums labai trūksta savanorių, nes pavedžioti šunelius, sutvarkyti šunelių ir katinėlių būstus reikia kiekvieną dieną. Todėl visi, kas nori prisidėti prie šios veiklos labai laukiami. Kad galėtumėme gyvūnui suteikti visokeriopą pagalbą ir priežiūrą, mums labai reikia ir visuomenės finansinės paramos, nes dabartiniu metu Vilniaus savivaldybė lėšas skiria tik gyvūnų naikinimui, bet ne globai. Tačiau mes labai tikime, kad ir savivaldybės požiūris pasikeis, nes silpnesnio globa propaguojant meilės, pakantumo, atsakomybės jausmą ugdo jaunąją kartą, jos moralę ir pagarbą gyvybei.
– Ar sulaukiate ir kokios reakcijos sulaukiate iš žmonių, kurie tapo naujaisiais jūsų globojamų gyvūnų šeimininkais?
 |
| Arūno Ivaškevičiaus/15min.lt nuotr./Begira ir jos mažasis globėjas |
D.N.: Mes patys skambiname ir teiraujamės apie padovanotų gyvūnų likimus. Prašome, kad mūsų dovanotą gyvūną priglaudę žmonės atsiųstų nuotraukų, trumpai parašytų, kaip jam sekasi naujuose namuose. Dažniausiai benamį gyvūną priglaudę ar jį nuo sunaikinimo valdiškuose Vilniaus miesto gyvūnų globos namuose išgelbėję žmonės jaučia moralinį džiaugsmą, kad apsaugojo katinėlį ar šunelį nuo beprasmės mirties. Tie žmonės mums pasakoja, kokie dėkingi ir nuostabūs yra jų namuose priglausti augintiniai, kiek džiaugsmo jie suteikia.
– Ar tenka susidurti su neigiama reakcija?
D.N.: Susiduriame su neigiama reakcija tų žmonių, kurie nori atsikratyti savo augintinio, kurie palieka savo augintinius pririštus prie tvorų, meta iš automobilių, neša sunaikinti į vadinamuosius gyvūnų globos namus puikiai žinodami, kad ten jų augintinį nužudys. Žmonės, kurie neturi atsakomybės, moralės jausmo, kuriems gyvūnas yra tik šiukšlė, kuriems trukdo kieme tupintis katinukas ar prabėgęs šunelis, tokie žmonės visada nusiteikę tik neigiamai. Tai žmonės, kurie gali tik griauti, naikinti, nes jiems trukdo visi aplinkiniai. Deja, tokių žmonių, kurie nekenčia visų ir visko, kurie ne kuria, o griauna, dar yra daug.
 |
| Arūno Ivaškevičiaus/15min.lt nuotr./Jei ne gyvybės vagonėliai, aklas, tačiau puikiai aplinkoje besiorientuojantis ir teritoriją saugantis Ardas šios dienos nebūtų sulaukęs. |
Faktai
Gyvybės vagonėliai ir jų augintiniai įsikūrę Vilniuje, L.Giros g. 131, savivaldybės įmonės „Grinda“ teritorijoje. Tel.: 8 652 44093 ir 8 606 50618. Internete: www.beglobis.lt.
Nuo 2009 m. lapkričio iki 2010 m. lapkričio LGGD Vilniaus skyriaus gyvybės vagonėlių savanoriai atliko šiuos darbus:
– Nuo mirtinos injekcijos „Grindoje“ išgelbėjo 311 katinėlių ir 296 šunelius. Iš jų 262 katinėliai ir 87 šuneliai turėjo įvairių sveikatos problemų;
– Visuomenės paaukotomis lėšomis išgydė iš „Grindos“ perimtus 164 katinėlius ir 72 šunelius, kurie sirgo ar buvo patyrę traumas;
– Visuomenės paaukotomis lėšomis sterilizavo ir kastravo 181 katinėlį ir 208 šunelius, perimtus iš „Grindos“;
– Naujus namus rado 213-ai katinėlių ir 251-am šuneliui;
– Viešindami į „Grindą“ patekusių gyvūnų istorijas ir platindami jų dovanojimo ar pagalbos prašymo skelbimus, inicijavo 212 katinėlių ir 165 šunelių priglaudimą laikinai ar nuolatinei globai, apeinant tarpinę stotelę – gyvybės vagonėlius;
– Įkalbėjo apie 250 gyvūnų šeimininkus neatiduoti jų į „Grindą“ ir palaikyti namuose tol, kol jiems bus rasti nauji šeimininkai.
 |
| Arūno Ivaškevičiaus/15min.lt nuotr./Gyvybės vagonėliai – patikima pasmerktųjų užuovėja. |
Gyvybės vagonėlių katinėlių nuotraukas galite pasižiūrėti čia.
Gyvybės vagonėlių šunelių nuotraukas galite pasižiūrėti čia.
