Pirmadienio rytą suskambo telefonas: pagalbos ieškojo nidiškiai, paplūdimyje ties Naglių rezervatu pastebėję nusilpusį, vos bejudantį ruoniuką. Jau po kelių valandų ruoniukas buvo pervežtas į Jūrų muziejų, į kabinetą administracijos pastate, skambiai vadinamą laboratorija, nes jame yra įrengtos dvi vonios. Vienoje jų ir buvo apgyvendintas pamestinukas, Arūno meiliai pavadintas Velykiu.
„Gyvūnėlis labai nusilpęs, – pasakojo Arūnas Grušas. – Ant užpakalinės letenėlės yra viena pūliuojanti kastinė žaizda, praplovėm ją vandenilio peroksidu, ir šiandien ji jau švari. Pagrindinė bėda – ruoniukas netekęs daug skysčių, nes nežinia kada jis paskutinį kartą buvo pamaitintas mamos“.
Pasak biologo, Velykis yra 3–4 savaičių amžiaus, o sveria tik 14 kilogramų. Tokio svorio būna vos pasaulį išvydę ruoniukai. Štai Velykio bendraamžis – muziejuje gimęs ruoniukas – dabar jau sveria 55 kilogramus.
„Panašu, kad Velykis iki pat Velykų laikėsi griežto pasninko, – liūdnai šypsodamasis pasakojo Arūnas Grušas. – Pirmąją dieną jį tik pagirdėm fiziologiniu tirpalu, nes įdubusios akys, vangumas rodo, kad trūksta skysčių. Antrosios rytą jau vaišinom malta silke su priedais – virškinimo fermentais, vitaminais, žuvų taukais. Jeigu jam nekils virškinimo problemų, ir toliau maitinsim šiuo mišiniu, kol nesustiprės ir nepradės ėsti žuvies pats. Tada Velykis jau galės prisijungti prie muziejaus baseine gyvenančių Baltijos pilkųjų ruonių būrio.“
Kiekvieną pavasarį Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai priglobia ir slaugo jūros pakrantėje rastus nusilpusius ruoniukus.
Velykis turi ir žvalią kaimynę – gretimoje vonioje linksmai turškiasi ledinė antytė Kvaksė. Taip vadina šį draugišką paukštelį Arūnas Grušas, nes ji kiekvieną palabina smagiu „Kva-kva!“. Prieš mėnesį šis paukštis pateko į Arūno rankas, nes buvo rastas pakrantėje mazutuotas. Antytė išvalyta, bet panašu, kad mazutas pažeidė plunksnas dengiantį apsauginį riebalų sluoksnį. Todėl dabar Kvaksė vandenyje permirksta kaip... višta ir plaukti toli negali. Arūnas sako, kad kai tik antytė nebebijos sušlapti, bus paleista į laisvę.
Kiekvieną pavasarį Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai priglobia ir slaugo jūros pakrantėje rastus nusilpusius ruoniukus. Tokiems ruoniukams jau dvidešimt vieni metai muziejus tampa antraisiais namais. Atvežami gyvūnėliai dažnai leisgyviai, o pagiję ir sustiprėję vėl paleidžiami į Baltijos jūrą. Šioje improvizuotoje laboratorijoje jau buvo išslaugyti 23 ruoniukai.
Jau keleri metai Aplinkos ministerija padeda muziejui rūpintis pamestinukais. Šiemet yra skirta 20 tūkst. litų ruoniukų gydymui ir reabilitacijai. Pasak Jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės, civilizuotos šalys, tokios kaip Lenkija ar Vokietija, ruonių reabilitacijos klausimus sprendžia iš esmės.
„Šiose šalyse veikia ruonių reabilitacijos, gydymo stotys, – sakė O.Žalienė. - Juk Baltijos pilkieji ruoniai yra įtraukti ir į Lietuvos raudonąją knygą, o tai reiškia, kad valstybė įsipareigoja saugoti šią nykstančią gyvūnų rūšį.“
Mokslininkai teigia, kad keičiantis Baltijos jūros ekologinei situacijai, vis daugiau Baltijos pilkųjų ruonių pastebima pietinėje, Lietuvos pakrantėje. Juos čia traukia iš šiaurinės dalies atplaukusių žuvų tuntai. Muziejininkai prašo pastebėjus pakrantėje nusilpusį ruoniuką skambinti tiesiai į muziejų,
Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų.
