15min studijoje su katyte Boružėle apsilankiusi bendrovės „Grinda“ Vilniaus gyvūnų globos namų vadovė ir veterinarijos gydytoja Agnė Stasiūnienė kalbėjo apie tai, kad pavasarį saulė kopia vis aukščiau, orai šiltėja, dienos ilgėja, daugiau laiko praleidžiama gamtoje, o ir kasdieniai pasivaikščiojimai su šunimis ilgėja.
„Tie pasivaikščiojimai atrodo nekalti, bet ir jie, ir pasibuvimai prie ežero gali baigtis labai skaudžiai. Po žiemos bunda visa gamta, bunda ir kraujasiurbiai. Jie labai alkani, ištroškę kraujo. Galėtume paminėti erkes, taip pat blusas ir uodus. Ne tik erkės yra pavojingos“, – sakė veterinarijos gydytoja.
Žiemoja sausoje žolėje
Erkės žiemoja sudžiūvusios žolės stiebeliuose, todėl namų aplinką, kiemus patartina susitvarkyti rudenį, o ne laukti pavasario. Nes palikus sausą žolę, lapus sudarome puikias sąlygas peržiemoti erkėms, kurios vasario pabaigoje-kovo pradžioje gali pridaryti rimtų problemų.
„Erkių sutinkame labai daug kur: pamiškėse, miškuose, parkuose. Išėję su gyvūnu į kiemą, nežinome kada ir iš kur parsinešime. Erkės yra tokie mažučiai organizmai, jos neturi gebėjimo šokuoti ar greitai bėgioti. Bet jos turi savybę labai gerai prilipti prie kailio ir keliauti ten, kur jų tikslas ir yra – įsisiurbti. Pas šunis tai kaklas ir galva“, – teigė A.Stasiūnienė.
Atrodytų, kas gi čia baisaus, įsisiurbė erkė ir tiek. Bet, anot veterinarijos gydytojos, erkės yra labai pavojingų ligų nešiotojos: „Dažniausiai pasitaikanti šunims yra babeziozė – įsisiurbusi erkė gyvūnui per savo seilių liaukas perduoda šią ligą. Ką daro šis pirmuonis organizme? Jis suardo eritrocitus ir išlaisvina hemoglobiną, tokiu būdu vystosi gyvūnui mažakraujystė, eritrocitai neperneša audiniams deguonies ir vystosi hipoksija.“
Erkių sutinkame labai daug kur: pamiškėse, miškuose, parkuose.
Pirminiai simptomai, leidžiantys įtarti babeziozę: gyvūnas tampa vangus staiga, jis gali pavemti, jo gleivinės būna balkšvos, vėliau gelsvos, o pagrindinis požymis – dėl išlaisvinto hemoglobino, kuris nudažo organizmo skysčius, šlapimo spalva tampa tamsiai ruda. Vieniems atrodo kaip arbata, kitiems – kaip alus. Tada jau skubiai reikia kreiptis į veterinarus.
Būtina saugoti
„Reikėtų pagalvoti labai gerai prieš einant į gamtą, ar mes visas priemones išbandėme, kad apsaugotume gyvūnus. Priemonių yra įvairių, skiriasi jų kaina, veikimo trukmė.
Šeimininkas gali pasirinkti net ir didžiuosiuose prekybos centruose, bet aš visada rekomenduoju kreiptis į veterinarijos gydyklas, vaistines, su pačiu gydytoju, konsultantu kalbėtis apie lūkesčius. Nes net jeigu žinome, kad keliaujame į gamtą, kur didelė tikimybė prisigaudyti erkių, net jeigu užlašinti lašiukai ant sprando, nepakenks dar papildoma priemonė – aerozolis, išpurkšime gyvūną, sukurdami dar stipresnę apsaugą“, – apie priemones kalbėjo A.Stasiūnienė.
Nes tuomet, kai šuo jau suserga babezioze, ne laikas galvoti, kaip buvo galima dar labiau apsaugoti augintinį. Veterinarijos daktarė tvirtina, kad naudoti kelias priemones vienu metu nėra blogai – štai po laukus daug vaikštanti Vilniaus gyvūnų globos namų katė Boružė turi ir antkaklį nuo erkių, ir nuolat jai sulašinami lašiukai. Kokių nors kenksmingų pasekmių gydytoja sako nepastebėjusi.
Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kiek laiko galioja vienokia ar kitokia apsauga. Tarkim, jeigu lašiukai saugo nuo erkių du mėnesius, tai trečią gyvūnas jau lieka neapsaugotas.
Katėms erkės kelia mažiau pavojų, tačiau ir jos gali susirgti anaplazmoze. Pagrindiniai požymiai paprastai pasireiškia ne taip greitai, kaip babeziozės – jeigu gyvūno imunitetas stiprus, jis gali persirgti ir nepastebėsime stiprių simptomų. Pasitaiko vėmimo, viduriavimo, gali gyvūnas pašlubuoti, nes patinsta sąnariai. Reikėtų pasitarti su veterinarijos gydytojais, bet liga yra gydoma antibiotikais.
Blusos kelia alergiją
„Be erkių gamtoje yra ir kitų kraujasiurbių. Blusos yra tokie organizmai, kurių dauginimasis vyksta per keturias stadijas – kiaušinėlis, lerva, lėliukė ir suaugusi blusa. Metamorfozė iki suaugusios blusos gali trukti nuo 25 iki 50 dienų. Yra nustatyta, kad paties gyvūno kailyje tik 10 proc. blusų parazituoja, 90 proc. mes turime blusų aplinkoje. Vadinasi, jeigu pastebime, kad gyvūnas turi blusų, galima įsivaizduoti, kad namuose devynis kartus daugiau jų yra patalynėje, guolyje, balduose, ypač tinka ilgo plauko kilimai, senuose namuose – tarpai grindyse yra gera terpė blusoms dėti kiaušinėlius“, – apie blusas pasakojo A.Stasiūnienė.
Jos teigimu, nereikia manyti, kad blusų turi tik netvarkinguose namuose gyvenantys šunys ar katės. Blusa nušoka toliau nei žiogas, tad jai jokio vargo peršokti nuo vieno gyvūno ant kito, kai jie prasilenkia tiesiog kieme.
„Įkandimo atvejais išsivysto alerginis dermatitas, gyvūnas kasosi, tada – antrinė infekcija, tampa neramus. Galime tik numanyti, kai sukanda daug vietų, kiek turime šašelių, žaizdų, tose vietose, prasidėjus alerginiam dermatitui, plaukų sumažėja, jie iškrenta. Reikia kreiptis į veterinarijos kliniką, dažniausiai duodami antialerginiai vaistai, antibiotikai, stebimas gyvūnas, nes kai kurie pradeda nebeėsti. Prie gydymo galima ir maudyti gyvūną, švarinti aplinką, kuo dažniau skalbti guolį“, – patarimus dalijo veterinarė, įspėdama – apsaugoti gyvūnus nuo blusų irgi galima apykaklėmis, lašeliais, specialiomis tabletėmis, purškalais.
Kankina ir uodai
Būna taip: aš pažvejosiu, o šunį pririšau prie medžio, ten jam nieko nenutiks.
Uodai, pasirodo, irgi kelia rimtą pavojų šunims. Anot A.Stasiūnienės, uodams patinka drėgmė, jie kiaušinėlius deda ant stovinčio ar mažai judančio vandens.
„Būna taip: aš pažvejosiu, o šunį pririšau prie medžio, ten jam nieko nenutiks. Bet galime tik įsivaizduoti, jeigu prasidės uodų atakos, ką tam šuniui daryti. Jį erzina, jis kasosi, nes įkandus uodui atsiranda apie centimetro raudona dėmelė. Kai mums įkanda, mes galime save kontroliuoti, neliesti, patepti kažkokiu tepaliuku, kuris mažina niežėjimą. Gyvūnai to nepasakys, galime tik pamatyti, kad kasosi. Tos atakos veikia nervų sistema, šuo gali depresuoti, nerimti. O kai nusikaso, atsidaro vartai antrinei infekcijai, gali atsirasti dermatitas, anemija ir galime turėti pūlingą odos uždegimą“, – įspėjo veterinarijos gydytoja.
Tad jeigu važiuojate į gamtą ir neketinate gyvūnui skirti dėmesio, geriau augintinį palikite namuose.
Dar vienas pavojus gamtoje šuniui – paliktos šiukšlės. A.Stasiūnienės teigimu, šunys sugeba praryti daugybę visiškai nevalgomų daiktų, kurie gali baigtis visišku ar daliniu virškinamojo trakto užkimšimu. Tad šunis nusivežus į gamtą reikia prižiūrėti, o dar geriau – nepalikti šiukšlių, surinkti ne tik savas, bet ir tas, kurias paliko kažkas kitas.
