Tad geriau prisitaikę žinduoliai nukonkuravo sterblinius gyvūnus visuose žemynuose, išskyrus Australiją. Kodėl jie ten išliko ir kodėl taip atsitiko, niekas iki šiol negali užtikrintai paaiškinti.
Viena iš tokių gamtos keistenybių yra sterblinis arba Tasmanijos velnias. Beje, tai yra mokslinis pavadinimas, o ne kokia nors žvėrelio pravardė. Tai nedidelis į meškiuką panašus plėšrūnas. Jo kūno ilgis – apie 70 cm. Tasmanijos velnio galva stambi, nasrai platūs, ausys didelės, iš išorės apaugusios kailiu, o viduje visiškai plikos, tad jų rožinės spalvos oda smarkiai kontrastuoja su juodu kailiu.
Beveik plikas yra ir žvėrelio snukis. Uodega panaši į didelę morką – stora ties pagrindu ir smaili gale. Ant Tasmanijos velnio krūtinės matomas baltas „antkaklis“. Jo neturi tik apie 16 proc. laisvėje gyvenančių žvėrelių.
Už blogą reputaciją atsakingi medžiotojai
Toks tad būtų Tasmanijos velnio portretas. Savo pavadinimą jis užsitarnavo ne dėl to, kad būtų labai baisus, o tik dėl savo charakterio. Tasmanijos velnias laikomas vos ne labiausiai pasiutusiu ir agresyviausiu padaru pasaulyje.
Už tokią reputaciją Tasmanijos velniai turėtų būti dėkingi medžiotojams, kurie, buvo apstulbinti to, su kokiu įniršiu ginasi šie gyvūnai. Ilgainiui šis stereotipinis Tasmanijos velnių apibūdinimas buvo taip ištiražuotas įvairiose knygose ir tiek kartų perpasakotas, kad abejojančių tuo neliko.
Tik praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai pirmieji šios rūšies egzemplioriai pateko į zoologijos sodus, tapo aišku, kad tokia Tasmanijos velnių charakteristika nėra teisinga. Tasmanijos velnius galima nesunkiai prijaukinti, net jei jie į nelaisvę patenka suaugę.
Pabandė pagrobti katiną iš namų
Norintys iš arčiau susipažinti su Tasmanijos velniais iš karto pajunta itin nemalonų jų skleidžiamą kvapą. Be to, šis sterblinis gyvūnas savo įpročiais primena hienas – jis taip pat minta dvėseliena. Visa tai atstumia žmogų, o tada šis nesąmoningai Tasmanijos velniui priskiria visas blogiausias savybes.
Reikėtų pabrėžti, kad Tasmanijos velnias minta ne tik dvėseliena, jis ėda viską: ir varles, ir vabzdžius, ir net nuodingas gyvates. Apetitas didžiulis: per parą suėdamo maisto kiekis sudaro 15 proc. jo kūno masės. Tasmanijos velnio išmatose rasta net echidnos spyglių, gumos gabalėlių, folijos skiaučių, batų fragmentų, virtuvės rankšluosčių likučių ir nesuvirškintų morkų bei kukurūzų burbuolių.
Tasmanijos velnių medžioklės azartą gerai iliustruoja kuriozinis atvejis, kai vienas patinas įbėgo pro atviras duris į namą ir pamėgino išvilkti ant židinio atbrailos snaudusį katiną.
Dar viena priežastis, kodėl Tasmanijos velnių nemėgsta medžiotojai – tai jų sugebėjimas gadinti spąstus ir tinklus. Savo stipriais dantimis jie gali pergraužti net metalinius virbus.
Patinas gali suėsti jauniklius
Tasmanijos velniai aktyvūs naktimis, tačiau elgiasi labai triukšmingai. Net vandenį lakantis Tasmanijos velnias girdimas už 25 metrų. Kai per tuoktuvių periodą susigrumia du patinai, jie net negalvoja apie kokį nors atsargumą. Tada jų riksmus naktyje galima girdėti iš didžiulio atstumo.
Kai kalbama apie palikuonis, tai Tasmanijos velniai iš tiesų dažnai pasielgia velniškai – neretas atvejis, kai patinas suryja iš motinos sterblės išropojusius bejėgius mažylius. Vis dėlto derėtų prisiminti, kad toks elgesys gyvūnų pasaulyje nėra jokia retenybė. Taip, pavyzdžiui, gali pasielgti ir naminės kiaulės.
Tačiau tuo periodu, kai velnių porelė įrenginėja šeimyninį lizdą, patinas solidariai dirba kartu su patele. Su šaknimis išvirtusių medžių duobėse arba nuvirtusių kamienų drevėse būsimi tėveliai lizdo dugną iškloja žieve, žole ir lapais. Gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje gimsta iki keturių mažylių – būtent tiek spenelių yra motinos sterblėje.
Motinos sterblėje – iki aštuoniolikos savaičių
Nelaisvėje Tasmanijos velnių jauniklių pirmą kartą pavyko sulaukti praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Vasaros pradžioje patelės, kurią laikė kartu su patinu, sterblėje atsirado keturi maži rožiniai, pliki ir akli padarėliai, ne didesni nei pusantro centimetro. Per septynias savaites jie užaugo iki 8 centimetrų ilgio, pradėjo judinti letenėles ir skleisti garsus.
Po pusantro mėnesio jie jau apaugo kailiuku, bet tik sulaukę penkioliktos savaitės pagaliau atsiplėšė nuo motinos spenelių, į kuriuos jie iki to meto laikėsi įsikibę visą laiką. Dar po kelių dienų jie praregėjo ir aštuonioliktą gyvenimo savaitę įsidrąsindavo išlįsti iš sterblės ir žaisti. Tačiau pajutę nors menkiausią pavojų iš karto glausdavosi prie motinos ir mėgindavo įlipti į sterblę.
Ir laisvėje, ir nelaisvėje šie gyvūnai gyvena gana trumpai – iki šešerių ar septynerių metų.
Australijoje išmirė
Bet kodėl sterblinis velnias gyvena ne Australijoje, kaip visi sterbliniai gyvūnai, o tik nedidelėje į pietus esančioje saloje? Kaip parodė iškasenų tyrinėjimai, anksčiau Tasmanijos velniai, kaip ir sterbliniai vilkai, gyveno Australijoje, tačiau vėliau pralaimėjo konkurencinę kovą. Neaišku kas ir kada Tasmanijos velnių atvežė į Tasmanijos salą, tačiau čia jie išliko ir išplito.
Tasmanijos velniai sukeldavo daug rūpesčių persikėlėliams iš Europos: nusiaubdavo vištides, suėsdavo į spąstus pakliuvusius gyvūnus, neva net puldinėdavo ėriukus ir avis, tad dėl to jie būdavo negailestingai persekiojami. Be to, pasirodė, kad Tasmanijos velnių mėsa yra valgoma ir skoniu, pasak kolonistų, primena veršieną.
1941 metų birželį, kai Australijoje buvo priimtas šių gyvūnų apsaugos įstatymas, Tasmanijos velniai jau buvo ties išnykimo riba. Tačiau Tasmanijos velnių populiaciją pavyko atkurti, priešingai nei sterblinių vilkų, kurių paskutinis nugaišo 1936-aisiais.
DFTD kelia pavojų išlikimui
Didžiausią pavojų Tasmanijos velniams šiais laikais kelia užkrečiamas auglys. Pirmą kartą DFTD (Devil facial tumour disease – angl., velnio snukio auglio liga) pastebėta 1999 metais. Per šį laikotarpį nuo infekcijos išgaišo nuo 20 iki 50 proc. visos Tasmanijos velnių populiacijos – daugiausia rytinėje salos dalyje.
Šiuo metu nuo DFTD nėra jokių vaistų. Siekdami palaikyti Tasmanijos velnių populiaciją, zoologai jų mažylius augina specialiose prieglaudose, o suaugusius išleidžia į laisvę.
