Iš pradžių savanoriavo
„Tokio veido šuns ieškojau devynerius metus“, – prisipažįsta 4,5 metų amžiaus Amio šeimininkė, nuo vasario Vilijampolės socialinės globos namuose dirbanti Elena Aleksa.
Galiausiai Elena suprato, ką reiškia trenerių pagyros, – jos augintinis gali padėti sergantiesiems. Taip Amis tapo savanoriu, besilankančiu įvairiose sveikatos ar globos įstaigose.
Ji nuo vaikystės svajojo apie keturkojį, kuris neprovokuotų jos turimos ligos – alergijos. Vieną dieną moteris išgirdo apie nesišeriančius Cane Corso Italiana veislės šunis. Paieškos užsitęsė, nes daugelis jų, pasak E.Aleksos, pardavinėjami „brokuoti“, „sugadinti“.
„Kai pamačiau skelbimą, jog Šiauliuose atvesta nauja vada, „netyčia“ pakišau savo vyrui kompiuterį su atverstomis šunyčių nuotraukomis. Galiausiai gavau pritarimą tiek iš jo, tiek ir iš vaikų. Amį išsirinkome iš nuotraukų. Nuvykus į Šiaulius, jis atropojo pas mus toks atlėpausis, kiek apsvaigęs. Supratome, tai – mūsų šeimos narys. Dokumentuose buvo nurodytas jo itališkas vardas Amigo. Sutrumpinome iki Ami. O prancūzų kalboje tai taip pat reiškia draugą“, – kalbėjo Elena.
Kartu su augintiniu ji pradėjo vaikščioti į parodas, lankė dresūros mokyklą, kurioje nuolat girdėdavo, kad Amis – ypatingas šuo, nereaguojantis į kitus gentainius. Galiausiai Elena suprato, ką reiškia trenerių pagyros, – jos augintinis gali padėti sergantiesiems. Taip Amis tapo savanoriu, besilankančiu įvairiose sveikatos ar globos įstaigose.
„Iškart pasijuto abipusė jo ir vaikų trauka. Iš pradžių į Vilijampolės socialinės globos namus atvykdavome trumpam – valandai per dieną. Ten gyvenantys vaikai ėmė kalbėti, jog neis į sporto salę, jei joje nebus Amio. Tad šių metų pradžioje sulaukėme kvietimo įsidarbinti. Patikėkite, teigiami kaniterapijos rezultatai pasireiškė greitai“, – patikino Elena.
Progresuoja 48 globotiniai
Elena netruko sukurti specialią programą, kurios metu, kaip ji pati teigia, protinę negalią ir psichinių sutrikimų turintys vaikai ne gydomi, o motyvuojami. Motyvuojami judėti, piešti, juoktis, kalbėti. Juk Amį reikia paglostyti, palaikyti jo pavadėlį, pamaitinti, kartu pažaisti.
„Toks oficialus darbuotojas, kaip Amis, Lietuvoje – vienintelis. Jis išties kuria stebuklus. Kai kolegoms iš užsienio pasakiau, kad po trijų mėnesių užsiėmimų ėmė ir pradėjo šypsotis autistė, jie negalėjo patikėti. Juk autistai gyvena tarsi kosmose, jie į nieką nereaguoja“, – teigė Elena.
Kaniterapijos užsiėmimams ji atsirinko 48 namų globotinius, su kuriais Amis dirba kasdien nuo 8.30 iki 17 val. Peštukai prie šuns neprileidžiami. O ir jis pats jaučia, kam išties reikia pagalbos.
Toks oficialus darbuotojas, kaip Amis, Lietuvoje – vienintelis. Jis išties kuria stebuklus.
„Visi, su kuriais Amis užsiima, progresuoja. Štai yra tokia mergaitė, kuri žaloja save. Būdama su Amiu ji atsigula ant kilimo, glosto jį prieš plauką, tampa ramesnė. Šypsosi labiau. Kitas berniukas labai bijojo šunų. Sakė „aš pastovėsiu salės kampe“, o dabar skanėstais maitina, negaliu atitraukti jo nuo Amio“, – sėkmės istorijas ėmė pasakoti Elena.
Ir tų istorijų – begalės. Apie kiekvieną vaiką, jo progresą Elena turi po pasakojimą. Jos vardo neprisimena pusė vaikų, bet Amio žino visi. Štai Dauno sindromu sergančiai merginai užteko vieno kaniterapijos seanso ir ji virto pozityvumo užtaisu. Yra, anot pašnekovės, ir vienas berniukas, kuris kosmose gyvena. Sunku prie jo prisibelsti, tačiau jam būnant su Amiu, prasideda tam tikri procesai.
„Amis atšliaužia prie jo, padeda galvą ant kelių. Vyksta tarsi kokia simbiozė. Manau, ir Amis susirgtų depresija, jei šalia nebūtų žmonių“, – patikino Elena.
Amis kelia emocijas
Stebuklai gimsta sporto salėje. Į ją užsuko ir 15min žurnalistai. Užsiėmime dalyvavo keturi globotiniai.
Pamatęs, kaip Amis bėga gaudyti jam sviesto kamuoliuko, ar spausti grojančios lempelės, specialiai jam sukonstruotoje vaikštynėje sėdintis vienuolikmetis Haris ėmė strykčioti, ploti rankomis ir garsiai juoktis. Jam šuo kelia neapsakomas emocijas. Netrukus savo gležnoje rankutėje jis jau spaudė pavadėlį, ir prilaikomas kineziterapeuto, lėtai žingsniavo traukiamas Amio. Vėliau jį apkabino. Emocijos toliau liejosi per kraštus.
„Amis mano draugas. Apie mane ir parašyk“, – ištiesęs suspaustą kumštį, man tarstelėjo vežimėlyje sėdintis penkiolikmetis Giedrius.
„Duodu žaibą“, – nes būtent tą ir reiškia tas atstatytas manęs link suspaustas kumštukas. Giedriaus kūnas išsiriečia. Jam ne visuomet jį pavyksta suvaldyti. Į rankas įspaudžiamas kamuoliukas, kurį reikia švystelti per lanką. Ne visuomet Giedriui pavyksta padaryti ir tai. Kartais kamuoliukas išprūsta, kartais lekia ne ten ar ne taip stipriai, kaip norėtųsi. Tačiau Amis jį visuomet pagauna.
„Silpnas aš“, – saviironijos nestokoja Giedrius.
„Duodu žaibą“, – nes būtent tą ir reiškia tas atstatytas manęs link suspaustas kumštukas. Giedriaus kūnas išsiriečia. Jam ne visuomet jį pavyksta suvaldyti.
Jį palaiko darbuotojai: „Snaiperi, varyk!“. Sukaupęs visas pastangas, jis vėl švysteli kamuoliuką.
Elena prasitaria, kad iki sutikdamas Amį, šis paauglys buvo piktas, užsidaręs, daug keikdavosi, nejudino nei rankų, nei kojų. O dabar nuo jo veido niekur nedingsta „kataloginė“ šypsenėlė.
Kamuoliukų mėtymo estafetę perėmė 23-ejų metų Šarūnas. Jis taip pat sėdi „ratukuose“. Anot Elenos, šis vaikinas sunkiai pratardavo kokį žodį. Tik „taip“ arba „ne“. Tačiau kartą, likęs vienas su šunimi, ėmė su juo kalbėtis.
Šarūnas sugeba dalinti Amiui komandas. „Sėsk“! „Gulk“! Šuo jam paklūsta. Už tai gauna skanėstų.
„Dažnai Amis tarnauja kaip didelis, juodas tiltas. Vaikai pro jį šliaužia“, – vieną iš linksmų užsiėmimų nupasakojo Elena.
Darbas, reikalaujantis kantrybės
Užsiėmimų metu Elenai ir Amiui padeda ir „direktoriumi“ pravardžiuojamas namų gyventojas Andrius. Jam – apie trisdešimt metų. Padeda ir 2,5 metų Vilijampolės socialinės globos namuose dirbantis kineziterapeutas Aivaras. Matyti jauną vyrą kantriai bendraujantį su sunkiai sergančiais vaikais – keista, bet labai žavu. Jis su jais šmaikštauja, padeda fiziškai, rodos, perpranta kiekvieną jų mimiką.
„Niekad nemaniau, kad įsidarbinsiu čia. Neturėjau tam patirties, nebuvau susidūręs su protinę negalią turinčiais žmonėmis. Tačiau pradžioje labai padėjo kolegė. O ir patys vaikai moko, kaip su jais elgtis. Kiekviena diena nenuspėjama“, – į liftą stumdamas Harį, darbuotojų vadinamą Hariu Poteriu, prasitarė Aivaras.
Globos namuose dirba penki kineziterapeutai. Kas 4 mėnesius yra keičiamas grafikas. Vienu metu vienam jų tenka prižiūrėti po dvidešimt globotinių.
„Smagu stebėti progresą. Matai, ar tai, ką darai, padeda, ar ne. Jei ne, keičiame programą. Čia daug ką lemia nuotaikos. Netgi mėnulio fazė“, – paaiškino jis.
Su Amiu ir Elena išeinama į kiemą. Mus apspinta vaikų būrys. Elena vos spėja pasakoti jų istorijas.
„Matote, štai šį, priklaupusį prie Amio. Pastebėjote, glosto kartu ir šunį, ir save“, – žvilgsnį vieno paauglio link mestelėjo Elena ir paklausė vaikio, kuris švelnesnis.
„Amis. Amis geriausias“, – jai atsakė išsišiepęs, vis dar šunį ir save glostantis globotinis.
Daugelis vaikų, anot Elenos, nepažįsta spalvų, nemoka skaičiuoti, kai kurie – netgi atsitūpti, tačiau visi prisimena Amio vardą, kartoja, kad jį myli, klausia, ar ateis vėl, gatvėje sutikę puola bučiuoti.
Tokios institucijos – tik trys
Nauju darbuotoju patenkinta ir Vilijampolės socialinės globos namų direktorė Zita Verbavičienė. Pasak jos, kaniterapija – itin perspektyvus, naudingas užsiėmimas.
„Amis, kurį kartais pavaduoja ir savanoriai su kitais keturkojais, – gražuolis šuo. O jo šeimininkė Elena – žingeidi trenerė. Jai svarbu, kaip jaučiasi vaikai po kaniterapijos užsiėmimo. O jų progresas regimas: nekalbantys prakalba, nejudantys ima judinti rankas. Dėl Amio netgi pateikėme užklausą veterinarijos tarnybai. Patikinta, kad jokių ribojimų keturkojams dirbti nėra“, – teigė Z.Verbavičienė.
Lietuvoje, Z.Verbavičienės įsitikinimu, veikia tik trys tokios institucijos. Vilijampolės socialinės globos namai atstovauja vidurio Lietuvos regionui.
Anot direktorės, jos valdoma įstaiga – ilgalaikės socialinės globos institucija, kurioje glaudžiasi Dauno sindromo, paralyžiaus, įvairių baimių, autizmo, lėtinių ligų kamuojami 214 žmonių. 46 iš jų – vaikai. Jauniausiajam globotiniui vos septyneri, vyriausiajam – 43-eji. Veikia ir dienos centras.
Lietuvoje, Z.Verbavičienės įsitikinimu, veikia tik trys tokios institucijos. Vilijampolės socialinės globos namai atstovauja vidurio Lietuvos regionui.
„Aš labai džiaugiuosi, kokį indėlį Amis ir Elena įneša į mūsų globotinių kasdienybę“, – pabrėžė direktorė.
