Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Primerktos akys rodo atsipalaidavimą. Pakelti antakiai rodo susidomėjimą (geriausiai matoma, kai šuo turi kitokios spalvos kailio žymes ties akimis, pvz., juodi su įrudžiu dobermanai ar rotveileriai). Ilgesnis spoksojimas į kito šuns akis gali reikšti puolimą, todėl nepatartina nepažįstamam šuniui žiūrėti į akis – dominuojantis, agresyvus šuo gali tai suprasti kaip galimą grėsmę ir pulti.
Žiovulys rodo nuovargį arba susierzinimą, kai šuo nežino, kaip elgtis (pvz., kai buvo be reikalo išbartas). Tą patį reiškia ir snukio laižymasis. Deja, dažnas šuo pakliūna į tokią situaciją – šeimininkas pareikalavo komandos, šuo jos dar nemoka, todėl neatliko ir buvo sudrausmintas. Šuo nežino, kaip elgtis, todėl pradeda žiovauti. Šeimininkas supyksta dėl to, kad šuniui „nuobodu“.
Jeigu kreipsime dėmesį tik į snukio išraišką, tik į ausis ar tik į uodegą, negalėsime suprasti šuns – ne visos kūno kalbos skaitymas prilygsta kalbėjimui praleidžiant kas antrą žodį.
Uodega, kaip ir ausys, perduoda daug informacijos, tačiau skirtingų veislių uodegos yra skirtingos. Pvz., vokiečių aviganių uodega kabo žemyn, haskio uodega gali būti tiek nuleista, tiek pakelta virš nugaros, basendžių uodegos yra susuktos ir laikomos ant nugaros. Kai kurios veislės, pvz., levretės uodegas laiko pabruktas tarp užpakalinių kojų, o kitos, pvz., Džeko Raselo terjerai, atvirkščiai – uodegas neša iškeltas. Taip pat uodegos gali būti kirptos (pvz., Vidurio Azijos aviganių) arba natūraliai trumpos (pvz.; prancūzų buldogų). Dėl uodegų skirtumų šiek tiek skiriasi ir tokių šunų kūno kalba, tačiau vienas svarbiausių draugiškumo požymių – uodegos vizginimas – matomas nepriklausomai nuo jos tipo.
Laimingas šuo švelniai vizgina uodegą į šonus arba laiko ją natūraliai. Jei šuo labai laimingas, susijaudinęs (pvz., laukia, kol mesite kamuoliuką ar pasitiko jus grįžusi namo), uodegą vizgina labai greitai. Agresyvus šuo uodegą laiko iškeltą aukštai, tačiau gali ir vizginti, o išsigandusio ar sušalusio šuns uodega pabrukta tarp kojų. Reikia atkreipti dėmesį į visą šuns kūno kalbą, kad galėtumėte suprasti, ar šuo nusiteikęs agresyviai, ar ne.
Šuns kūno kalba susideda iš bendros laikysenos, ausų, uodegos, snukio padėties. Norint suprasti, ką mums sako šunys, reikia atkreipti dėmesį ne tik į kiekvieną iš šių elementų, bet ir į visą šunį apskritai. Jeigu kreipsime dėmesį tik į snukio išraišką, tik į ausis ar tik į uodegą, negalėsime suprasti šuns – ne visos kūno kalbos skaitymas prilygsta kalbėjimui praleidžiant kas antrą žodį.
