„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ar šunys iš tikrųjų gedi mirusių šeimininkų?

Pasaulį vis sujaudina graudžios istorijos, kurios tarsi įrodo, kad šuo iš tikrųjų yra geriausias žmogaus draugas – gedintis lojalūs keturkojai bergždžiai laukia savo mirusių ar pradingusių šeimininkų. Tačiau kiek tokiose istorijose tiesos, kad šunys gedi, klausia „The Washington Post“.
Ar šunys iš tiesų gedi?
Ar šunys iš tiesų gedi? / AFP/„Scanpix“ nuotr.
Temos: 3 Šuo Gedulas Mirtis

Šiemet 12 metų šuo Lokys Baltimorėje rastas trečia diena namuose gulintis prie mirusio šeimininko. Škotijoje iki šiol gyva legenda apie šunelį Bobby, kuris daug metų lankė savo šeimininko kapą. Japonijoje pasakojama apie Hačiko, kuris kiekvieną vakarą savo šeimininką pasitikdavo Tokijo traukinių stotyje – ten jo kasdien laukdavo net ir praėjus dešimtmečiui po vyro mirties.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Hačiko
„Wikimedia Commons“ nuotr./Hačiko

Praėjusiais metais žiniasklaidoje aprašytas šuo iš Rusijos, kuris kaip laikrodis kas rytą pasirodydavo prie ligoninės, kurioje prieš dvejus metus mirė jo šeimininkas. Šių metų kovą sklido istorija apie dar vieną šunį iš Rusijos – „Sibiro Hačiko“, kuris visus metus nesitraukė nuo vietos, kurioje avarijoje žuvo jo šeimininkas. Balandžio mėnesį pasakota apie šunį Ekvadore, kuris nesitraukė nuo per žemės drebėjimą sugriauto namo, kuriame žuvo jo šeimininkas. Rugpjūtį jaudino kokerspanielis, kuris budėjo prie per žemės drebėjimą žuvusio šeimininko karsto.

Stop kadras/Italijoje nuo žuvusio šeimininko karsto nesitraukia šuo
Stop kadras/Italijoje nuo žuvusio šeimininko karsto nesitraukia šuo

Kiek šios istorijos tikros? Pasaulyje, kur naminiai gyvūnai yra dievinami, be galo žavi mintis, kad gyvūnai taip pat myli savo šeimininkus – tiek, kad net jų gedi visai kaip žmonės. Tačiau mokslininkai kol kas gali tik spėlioti – nėra daug tyrimų, kurie pagrįstų tokią teoriją. Ar gyvūnai gedi, dar tik pradedama nagrinėti. Vis daugėja įrodymų, kad drambliai, primatai ir banginiai iš tikrųjų gedi, teigia antropologė Barbara J.King, parašiusi knygą „Kaip gyvūnai gedi“. Tačiau jos teigimu, kol kas nėra jokių mokslininkų įrodymų dėl šunų gedulo.

Psichologė Alexandra Horowitz, vadovaujanti šunų pažinimo laboratorijai Barnardo koledže, teigia neatmetanti galimybės, kad šunys iš tiesų gedi. Tačiau ji į Hačiko panašias istorijas interpretuoja kitaip – jas laiko ne šunų gedėjimo įrodymu, bet įrodymu, kad mes į gyvūnų elgesį žiūrime pro žmogaus veiksmų prizmę, o ne vertiname jį iš šuns pozicijų.

„Mes galime galvoti apie mirtį ir mūsų pačių mirtingumą bei žinoti, kad jeigu ko nors netenkame, mes niekada jų nebepamatysime. Nesu tikra, kad šunys turi tokią koncepciją. Ir jeigu jie neturi, jų gedėjimas gali būti subjektyviai kitoks nei mūsų“, – sako ji.

Tačiau yra racionalu manyti, kad jeigu staiga dingsta šeimininkas, jo šuo darys tą patį, ką ir anksčiau. „Šuo iš tikrųjų neturi pasirinkimo. Jis neturi nepriklausomo gyvenimo – tai yra vienintelis, kurį žino šuo, – sako psichologė. – Bet yra gražiau tai apibūdinti kaip lojalumą ar gedėjimą.“

B.J.King tvirtina, kad nėra nė abejonės, kad šunys iš tikrųjų geba jausti gedulą, ir ji atmeta kalbas, kad tai yra antropomorfizmas. Tačiau ji tvirtina, kad tam tiksliai nustatyti reikia daugiau nei televizijos kanalo reportažo – reikia šunį stebėti prieš, per ir po šeimininko mirties, žiūrėti į specifinį šuns elgesį, kurį jis demonstruoja prie mirusio šeimininko kūno arba iškart po jo mirties. Tai gali būti ne gedėjimas, o apatija arba pasimetimas pasikeitus situacijai.

„Scanpix“/AP nuotr./Ar šunys iš tiesų gedi?
„Scanpix“/AP nuotr./Ar šunys iš tiesų gedi?

„Žiniasklaidoje dažnai peršokama per pirmuosius du lygius ir iškart konstatuojama, kad tai gedėjimas. Kaip mes žinome, kad šuo gedi, o ne tiesiog patiria šeimininko trūkumą? – klausia ji. – Nėra antropomorfiška naudoti tokius terminus, bet reikia būti išlaikytiems ir nevadinti gedulu visko, kas iš tikrųjų gal yra tik streso pasekmė.“

Šunų tyrimų laboratorijos Arizonos valstijos universitete psichologijos profesorius Clive'as Wynne'as teigia, kad nenuginčijama, jog šunys turi stiprius ryšius su žmonėmis ir patiria emocinį skausmą. Tačiau neaišku, kiek jis tęsiasi – mokslininkas sako abejojantis, kad jis gali tęstis kelerius metus.

Kaip pavyzdį C.Wynne'as pateikia jau minėtą Škotijos Bobby. Pasakota, kad gedintis šuo XIX a. savo šeimininko kapą lankė net 14 metų. Tačiau pradėję nagrinėti šį pasakojimą tyrėjai paskelbė, kad šuo kapinėse lankydavo visai ne dėl gedulo, o dėl to, kad ten jį nuolat šerdavo kapinių darbuotojai ir lankytojai.

123rf.com/Bobby
123rf.com/Bobby

„Šunys be galo siekia dėmesio ir artumo, ir tai labai jaudina, jie taip pat sugeba demonstruoti prielankumą, – sako jis. – Bet mes, žmonės, niekada nesame patenkinti. Mes dar turime sukurti pagražinimui daugiau sluoksnių. Pavyzdžiui, jeigu staiga tu numirsi, tavo šuo vaikščios prie tavo kapo visą likusį gyvenimą.“

C.Wynne'as teigia, kad gera šunų savybė yra ta, kad jie lengvai sukuria naujus ryšius – gyvūnų prieglaudos negalėtų sėkmingai veikti, jeigu šunys paskęstų liūdesyje. Mokslininkas sako, kad jam mirus jo paties šuo greitai priprastų prie naujo šeimininko, tačiau, pavyzdžiui, jo sūnui tai būtų trauma visam gyvenimui.

„Tokie yra žmogiškieji ryšiai, ir jie skiriasi nuo ryšių tarp šuns ir žmogaus, – sako C.Wynne'as. – Jie nėra geresni. Jie tiesiog kitokie.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs