Šių metų Kalėdos buvo kaip reta rudeniškos, o Kūčių dieną net ridinėjosi saulelė, laukuose žaliavo želmenys. Žuvinte prieš pat Kalėdas stebėtos pempės, ežere laikėsi neišskridusios žąsys. Miškuose judėjo krutėjo žvėrys, ramiai tauškėjo geneliai, šnekėjosi klajojančios zylės, o ant žolės judėjo voriukai, ore skraidė gležni miškiniai uodukai. Daug kur termometrai rodė 10 laipsnių šilumos. Prisiminkime tai, kad po metų nesistebėtume niekuo.
Taip, jau tilindžiavo didžioji zylė. Sakytum , prieš šventes savo balsą derino. Ji dar nutils, nes prieš akis – žiema. Tačiau, kad šis metas buvo nepaprastas, liudija dar vienas įdomus faktas: dzūkų šiluos iki pat Kalėdų buvo galima surasti žaliuokių. Gal nedaug, tik saują, tačiau svarbu ne kiekis, o pats grybų ieškojimo azartas. Grybavimas žiemą – tikrai neįprastas dalykas.
Kur jau ten grybavimas... Žiema skirta ne tam. Dabar reikia skubėti nuveikti visus žiemos darbus. Kas ten žino, ar po poros mėnesių gamta nepašauks į tikrąjį pavasarį ir nepasiūlys skubėti su jo darbais? Kokie gali būti gamtininkų darbai šiuo metu? Tų darbų labai daug – juk gamtininkų metų kalendorius nesibaigia.
Štai ir ši žiema, labai rudeniška, dar nepasiūliusi sniego ir šalčio, padovanojo daug ką. Iki pat Kalėdų skraidė drugiai, entomologai žvalgėsi – o gal kas nors naujo, gal dar nematytos, nestebėtos rūšys. Ichtiologai žvejojo žuvis, ypač jūros priekrantėje, stebėjo, kaip laikosi grundalas riebuilis – invazinė rūšis, kuri visa dažniau tampa mūsų žvejų laimikiu.
Tačiau labiausiai nustebino prieš pat Kalėdas Kūčių dieną Ventės rage Vytauto Eigirdo voratinkline gaudykle sugautas Lietuvoje iki šiol nesurastas paukštis juodagurklis erškėtžvirblis. Tai nedidukas žvirblio dydžio paukščiukas, tikrai neryškiaspalvis, nors jo apdare vyrauja ir geltona, ir tamsiai ruda, juoda spalvos. O ryškiu skiriamuoju bruožu reikėtų laikyti ryškias virš akies esančias geltonas juostas.
Šis erškėtžvirblis paplitęs Azijoje, ypač kalnuotuose regionuose, tačiau pasirodymas Lietuvoje yra labai netikėtas. Taigi Lietuvos paukščių sąrašas pasipildė dar viena rūšimi. Dabar jame – 386 rūšys. Tai nereiškia, kad nuo šiol juodagurkliai erškėtžvirbliai mūsų krašte ir perės, tačiau mes visada žinosime, kad juos galima tikėtis pamatyti. Juk panašiai į mūsų kraštą plito ir kurapkos, net baltieji gandrai, kuriais šiuo metu visai nesistebime.
Taip, gandrai dabar toli, po Afrikos saule. Dar beveik pusantro mėnesio jie ten žirglios paskui skėrių pulkus, braidys prie Nilo ir didžiųjų Afrikos ežerų. O kurapkos žiemą praleis greta mūsų. Pernai mes nemažai kalbėjome ir tyliai džiaugėmės, kad jų perėti liko kur kas daugiau porų. Įdomu, o kaip jos gyvuoja dabar? Žiemos pradžia kurapkoms turėjo būti labai palanki.
Iš tikrųjų kurapkoms lapkritis ir gruodis buvo labai malonūs. Jei laukuose būtų daugiau apsauginių želdinių, jos gyvuotų dar geriau. Juk tokiu metu joms svarbu ne lesalas, o plėšrūnai. Dar nežinome, kokia bus ši žiema, arba galime tik spėti. Todėl jau dabar turime rūpintis kurapkų pulkeliais. Ko gero, joms slėptuves statyti ir lesinimu susirūpinti reikia tik ten, kur tokie pulkeliai gyvena.
Gyvūnus mylintys žmonės tikrai žino, kur jos gyvena, mato jas ir medžiotojai. Nors kurapkų, ko gero, Lietuvoje jau niekada nemedžiosime, šia rūšimi jie mielai pasirūpina. Taigi, medžiotojai, paskubėkite – kai prasidės tikra žiema, gali būti vėlu ir mums, ir kurapkoms.
Ir dar norime priminti apie visų laukinių gyvūnų globą. Jei randate sergantį, paliegusį, sužeistą paukštį ar žvėrelį, pabandykite padėti jam. Kreipkitės į veterinarijos specialistus, o paskui, jei kam reikalinga tolesnė priežiūra, skambinkite Gyvūnų globėjų asociacijai telefonu 8 686 44828.
Tik dabar sulaukėme tikro pirmojo ledo. Net ne ledo, o tik ledelio, kuris vandens paukščiams primena apie žiemą. Dabar galima tikėtis savotiško vandens paukščių, kurie jau gerokai užsibuvo savo gimtuosiuose ežeruose ir ežerėliuose, blaškymosi. Dabar nenustebkime matydami ore nušmėžavusį gausesnį didžiųjų ančių, plikuolių pulkelį, sparnais nušniokštusias gulbes – jų šeimos nepakrikusios, tik praėjusios vasaros jaunikliai vieni dar pilki, kiti beturintys tik retas nebaltas plunksneles.
Laukiai, kurie taip pat daug kur laikėsi kartu su antimis, skrenda naktį, ir dabar vieną rytą juos pamatysime prie Kauno elektrinės Nemune, didesniame ežere ar tvenkinyje. Žinoma, dabar šie paukščiai išbandys ir mūsų supratingumą. Net ledui užšalus tupės ant jo, lūkuriuos. Mes manysime, kad jie prišalo, kad pavargo, kad yra nelaimingi, tačiau netikėkite tuo – bent jau neskubėkite kviesti pagalbos ar tuo labiau bandyti ledu prie jų šliaužti patys. Paukščiai laukia ne tiek jūsų pagalbos, kiek ištirpstančio ledo. Kai pamatys, kad tai neįvyks, pakils ir nuskris. Jei koks pasiliks, negalės skristi kartu su jais, tuo pasirūpinti bus mūsų pareiga.
