Per pastaruosius keliolika metų kinologijos mokslas pažengė toliau, nes per visą XX amžių. Anksčiau galvoję, kad šunys yra pernelyg paprasti, kad būtų įdomūs, mokslininkai į juos įdėmiau pažvelgė visai neseniai.
Jų atradimai leido išvystyti pozityvios dresūros metodus, kurie pamažu išstumia senuosius dominavimu prieš gyvūną paremtus būdus.
Kuo šie du būdai skiriasi, pasakoja „EducatedDog.com” šunų elgsenos specialistai.
Senoji mokykla: dominavimu paremta dresūra
Tradicinė dominavimu paremta dresūra jos šalininkų yra apibūdinama kaip greitas problemų sprendimo būdas. Ir Lietuvoje rasite dresuotojų, žadančių šunį „išmokyti besąlygiško klusnumo” vos per 2 savaites.
Tradicinės dresavimo technikos ne tik skatina gerą keturkojo elgesį, bet ir baudžia už šeimininkui nepriimtinus šuns pasirinkimus.
Šios technikos paremtos idėja, kad žmogus turi būti dominuojantis lyderis ir vadovauti savo šuniui taip, kaip vilkų gaujos vadas vadovauja jos nariams. Tikima, kad priešingu atveju šuo bandys perimti „gaujos” vadovo rolę ir žmogui primes savo taisykles.
Tradicinės dresavimo technikos ne tik skatina gerą keturkojo elgesį, bet ir baudžia už šeimininkui nepriimtinus šuns pasirinkimus. Šuo paklūsta dresuotojui, bet dažniausiai ne todėl, kad pats to nori, o siekdamas išvengti gresiančios bausmės – šuo ima bijoti suklysti, darosi nervingas ir... gali tapti agresyvus.
Šios dresūros šalininkų populiariausi bausmių būdai (Herron & al., 2008) – šuns mušimas ar spardymas (43%), rėkimas ant šuns (41%), fizinė prievarta (43%), šuns apvertimas ant nugaros (angl. alpha rolling) (41%), įtemptas žvilgsnis į šunį (39%). Kai kurie dominavimu paremtos dresūros šalininkai naudoja ir smaugiamuosius antkaklius, grandines, elektros šoką ir panašią įrangą.
Minėto tyrimo metu buvo apklausiami tik su šunų elgsenos profesionalu atėję susitikti šunų šeimininkai. Didžiąja dauguma atvejų jie skundėsi daugiau nei viena šuns elgsenos problema: agresija, nukreipta į nepažįstamus žmones (48%), agresija, nukreipta į pažįstamus žmones (43%), agresija, nukreipta į šunis (40%) ir nerimu, esant paliktiems vieniems namuose (32%).
Visgi bausmėmis paremtos dresūros šalininkai mano, jog naudodami šiuos būdus šuns akyse jie užtvirtina savo statusą.
„Tik ar statusas šunims yra toks svarbus? Šeimininkas ir taip yra šunims svarbiausių resursų – erdvės, maisto, vandens, žaidimų – valdovas. Jis sprendžia, kada žaisti ir ką valgyti”, – sakė „EducatedDog.com” trenerė Lina Mockutė.
Jos teigimu, nors genetiškai šunys ir vilkai vienodi 99 procentais, per keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių canis lupus familiaris (lot. „šuo”) egzistavimo metų šuns elgsena smarkiai pasikeitė.
„Mokslininkai jau beveik vienbalsiai sutaria dėl fakto, kad šunys išsivystė ne iš gaujomis gyvenančių vilkų protėvių, o iš pavienių maitėdų. Tai buvo draugiškiausi vilkų protėviai, kurie nebijojo priartėti prie žmogaus. Gyvenant pavieniui, be to, tokioje aplinkoje, kur maisto nereikia medžioti, nes jo ir taip apstu, statusas netenka prasmės”, – teigė trenerė.
Pozityvi dresūra skatina mąstyti
Dominavimu paremtos dresūros atstovai daugiausiai dėmesio kreipia į netinkamą šuns elgesį ir jo korekciją, tuo tarpu pozityvios dresūros šalininkai siekia kuo dažniau pastebėti, ką šuo daro gerai ir jį už tai pagirti.
Naujosios krypties šalininkai tiki, kad šuo mieliau klausys to žmogaus, kurį gerbia, nei to, kurio bijo.
Naujosios krypties šalininkai tiki, kad šuo mieliau klausys to žmogaus, kurį gerbia, nei to, kurio bijo.
„Lygiai kaip ir žmogus paklus, jei prašymą pateiks gerbiamas asmuo. Ir priešingai, pagarbos neužsitarnavusiam žmogui gali prireikti ginklo, kad priversti kitą kažką padaryti. Naudodamas fizinę jėgą žmogus gyvūnui parodo, kad iš tiesų neturi jokios galios su juo susitarti”, – sakė „EducatedDog.com” trenerė.
Pozityvi dresūra apima daug įvairių metodų, tačiau jie visi paremti tuo, kad šunelis apdovanojamas jam vertingais dalykais – maistu, skanėstais, žaidimu, pagyrimu, žaislu – tada, kai jis elgiasi tinkamai.
Netinkamas pasirinkimas – jei jis niekam nedaro žalos – yra ignoruojamas. Tačiau esant reikalui, pozityvios dresūros atstovai naudoja ir konstruktyvią discipliną – netinkamą elgesį nutraukia išblaškydami šuns dėmesį keistais garsais ir nukreipia jį į kitą – tinkamą – veiklą, arba ignoruoja šunį.
„EducatedDog.com” atstovės teigimu, pozityvi dresūra skatina patį gyvūną daugiau galvoti.
„Čia niekada nenaudojama fizinė jėga, tačiau šuo viliojamas jam vertingais dalykais. Treneriai privalo būti kantrūs, nes gyvūnams duodama laiko patiems suprasti, ką reikia padaryti. Be to, šuniui sprendžiant uždavinį, kaip gauti trokštą skanėstą, jam nebelieka laiko galvoti apie paukščių vaikymąsi ir kitas „niekšybes”, – sakė trenerė.
Jos teigimu, naudojant pozityvius metodus šuo visada turi pasirinkimą: atlikti, ko prašomas, ir gauti skanėstą, ar ne. Jei jis pasirenka pastarąjį variantą, treneris pergalvoja, ar pakankamai vertingą dalyką pasiūlė savo mokiniui, bei kitus mokymosi priemonių ir aplinkos klausimus.
„Todėl šuo jaučia, kad visada turi pasirinkimą ir kontroliuoja situaciją. Jis pasitiki savimi ir dresuotoju, nes žino, kad nebus verčiamas atlikti to, ko bijo ar nesupranta. Toks abipusis pasitikėjimas – raktas į tvirtą žmogaus ir šuns tarpusavio ryšį”, – tvirtino „Educated Dog” trenerė.
L. Mockutės teigimu, pozityvios dresūros sėkmės paslaptis paprasta – šuns skatinimas už gerą elgesį padidina tikimybę, kad tas elgesys bus pakartotas. „Be to, tokie mokslai smagūs ne tik mokiniui, bet ir mokytojui. O kai pamokos malonios, mokytojas jas daug dažniau veda, o mokinys – greičiau mokosi”, – sakė ji.
