Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Virusologinių tyrimų skyriaus vedėjos dr. Ingridos Jacevičienės teigimu, nusilpusi gyvūno imuninė sistema yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių gyvūnų infekcijas.
Žodis imunitetas kilęs iš lotynų kalbos žodžio imuninis ir reiškia „laisvas nuo ko nors“. Imunitetas – organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė užduotis –išsaugoti organizmą ir apsiginti nuo viso to, kas jam genetiškai svetima. Imuniteto veiklos pagrindas – atpažinti „sava ir „svetima“. Šias gyvūnų (ar žmogaus) organizmo apsaugines funkcijas atlieka speciali imuninė sistema, kuri ir lemia organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo mikroorganizmų, virusų, parazitų, svetimų audinių, ląstelių, baltymų bei kitų genetiškai svetimų medžiagų – antigenų.
Organizmo imuninė sistema skirstoma į dvi grupes: įgimtą (natūralųjį) arba rūšinį ir įgytą imunitetą.
Kokie yra įgimto ir įgyto imuniteto ypatumai?
Įgimtas imunitetas – paveldėtas gyvūnų atsparumas tam tikros ligos sukėlėjui. Gyvūnus nuolat supa įvairūs mikroorganizmai, tačiau daugelis iš jų nėra pavojingi gyvūno sveikatai, nes vienus apsigynimo mechanizmus jis jau turi dar prieš kontaktuodamas su patogenais. Tai fizikiniai ir cheminiai barjerai, audinių ir kraujo fagocituojančios ląstelės – fagocitai, dalis limfocitų, įvairios kraujyje cirkuliuojančios molekulės. Šie apsaugos mechanizmai būdingi įgimtam imunitetui. Tačiau įgimtas (natūralusis) imunitetas nėra tobuliausia ir patvariausia atsparumo forma, nes esant tam tikroms sąlygoms šio imuniteto barjeras gali būti sulaužytas. Dar L. Pasteras įrodė, kad vištos, sumažėjus jų kūno temperatūrai, nugaišta nuo juodligės, kuriai šiaip jau yra atsparios.
Kad imunitetas nusilpęs, rodo dažni peršalimai, besikartojančios ir užsitęsusios infekcinės ligos, pablogėjusi odos ir kailio išvaizda, pakitęs įprastas gyvūno elgesys – depresija.
Įgimtu (rūšiniu) imunitetu vadinamas negebėjimas susirgti tam tikromis ligomis, būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai, jis yra paveldimas, todėl kartais vadinamas geniniu. Tokio imuniteto pavyzdys yra tai, jog žmonės neserga ligomis, kuriomis serga gyvūnai ar augalai (pvz.: šunų arba kiaulių maras), o daugelis gyvūnų neserga ligomis, kurias sukelia žmonėms patogeniški organizmai (pvz.: skarlatinos, tymų, meningito ir virusinių hepatitų sukėlėjai).
Įgytas imunitetas yra nepaveldimas, jis skirstomas į natūralųjį (poinfekcinį) ir dirbtinį (povakcininį). Jau žiloje senovėje pastebėta, kad asmenys, persirgę tam tikromis užkrečiamomis ligomis, nesusirgdavo, slaugydami arba bendraudami su ta pačia liga sergančiais ligoniais.
Taigi, anot dr. I. Jacevičienės, persirgęs žmogus ar gyvūnas tampa atsparus tai ligai, jis įgyja imunitetą. Toks imunitetas yra įgyjamas dviem būdais: persirgus tam tikra infekcija ir imunizuojant (vakcinuojant, skiepijant) nuo tos ligos.
Kitaip sakant, įgytas imunitetas yra natūralus (poinfekcinis) ir dirbtinis povakcininis. Įgytas natūralus ar dirbtinis imunitetas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvus imunitetas įgyjamas persirgus tam tikra infekcine liga arba vakcinuojant nuo tos ligos. Toks imunitetas išsivysto praėjus po vakcinacijos kelioms arba keliolikai dienų ir išsilaiko keletą mėnesių, o kartais keletą metų.
Pasyvus natūralus imunitetas susidaro labai greitai, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų. Tokį pasyvųjį natūralų imunitetą turi naujagimiai, nes per placentą gauti antikūnai pirmuosius 3 – 6 mėn. saugo gyvūną nuo bakterinių ir virusinių infekcijų.
Kas alina gyvūnų imuninę sistemą?
Gyvūnų imuninė sistema dažniausiai nusilpsta veikiant aplinkos veiksniams, kurie neigiamai veikia gyvūno imuninę sistemą. Netinkamos gyvūnų laikymo patalpos, šaltas ir drėgnas oras, deguonies trūkumas uždarose patalpose, vitaminų trūkumas, šeriant nepakankamai subalansuotais pašarais, stresas, triukšmas.
Šunims, kurie auginami retai vėdinamose ir šiltose patalpose vedant pasivaikščioti, gali peršalti, nes šaltu žiemos periodu jiems bėgiojant suintensyvėja kvėpavimas, todėl „praryjama“ daug šalto oro.
Katės šaltuoju metų laikotarpiu dažniausiai laiką praleidžia šiltose patalpose, tačiau nepaisant to, jų imuninės sistemos atsparumas gali susilpnėti, nes joms grėsmę sukelia skersvėjai ir jos taip pat gali persišaldyti.
Kas rodo, kad imunitetas nusilpęs?
Kad imunitetas nusilpęs, rodo dažni peršalimai, besikartojančios ir užsitęsusios infekcinės ligos, pablogėjusi odos ir kailio išvaizda, pakitęs įprastas gyvūno elgesys – depresija.
Ką daryti, kad imuninė sistema būtų stipri?
Kaip pataria veterinarijos gydytoja dr. I. Jacevičienė, gyvūnų imuninę sistemą būtina stiprinti ne tik baigiantis žiemai ar pavasario pradžioje, bet ir ištisus metus.
Gyvūnus reikia dažniau vesti pasivaikščioti gryname ore, gerai vėdinti patalpas, keisti gyvūnų mitybą, kad organizmas gautų visų reikalingų medžiagų, šerti kokybiškai subalansuotais ir vitaminais praturtintais pašarais.
Gyvūnus reikia dažniau vesti pasivaikščioti gryname ore, gerai vėdinti patalpas, keisti gyvūnų mitybą, kad organizmas gautų visų reikalingų medžiagų, šerti kokybiškai subalansuotais ir vitaminais praturtintais pašarais.
Taip pat gyvūno imunitetui turi įtakos paveldėta sveikatos būklė ir tai, kokie išoriniai faktoriai galėjo paveikti vystymąsi. Šie apsaugos mechanizmai vadinami įgimtu imunitetu. Jeigu gyvūno organizmo imuninės sistemos veikla nepakitusi, patogeninės bakterijos gali kurį laiką gyventi organizme, nesukeldamos infekcijos.
Tačiau, kad gyvūnų organizmo imuninė apsauga būtų gera, turi darniai ir sklandžiai veikti visos jo organų sistemos. Tuomet mikroorganizmai bus nepajėgūs sukelti ligos, nes yra nukenksminami ir pašalinami iš organizmo.
Jeigu organizmo apsaugines funkcijas atliekanti speciali imuninė sistema nusilpusi, tada prasideda ligos. Todėl nereikėtų pamiršti gyvūnų vakcinacijos nuo infekcinių ligų, nes šuns ar katės organizmas bet kuriuo metų periodu yra imlus įvarioms specifinėms infekcinėms (virusinėms) ligoms. Vakcinos aktyvuoja imuninę sistemą ir padeda jai apsaugoti organizmą nuo mikroorganizmų.
Infekcinių ligų imunoprofilaktika, specialistės I. Jacevičienės teigimu, yra vienintelis efektyvus būdas, išvengti gyvūnų susirgimo infekcinėmis ligomis ir kontroliuoti infekcinių ligų (pasiutligės) plitimą. Tačiau, prieš imantis radikalesnių priemonių (t. y. vakcinacijos) imunitetui stiprinti, pirmiausia derėtų išsiaiškinti ar gyvūnas sveikas.
Reikia stengtis ne nuslopinti gyvūno organizmo apsaugos veiksnius, o juos stiprinti. Tuomet imuninė sistema atsakingai atliks savo darbą ir gyvūnas bus sveikas.
