Gyvūnų panaudojimas grynai karinėms užduotims prasidėjo vos ne nuo tos pačios dienos, kai žmogus pirmą kartą prisijaukino laukinį šunį. Karų istorijoje rasime kovinių dramblių, kavalerijos arklių, nešulinių mulų, balandžių, kuriais padeginėti priešų miestai ir perdavinėtos svarbios žinios, bei žiurkių, kuriomis platintos epidemijos. Gyvūnai kariniais tikslais aktyviai naudoti per Antrąjį pasaulinį karą ir dar kurį laiką po jo.
 |
| military-pictures.net nuotr./„Žydrąjį povą“ turėjo apšildyti... vištos. |
Paskutinis toks grandiozinis projektas buvo suplanuotas šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 2004 metų balandžio 1 dieną Didžiosios Britanijos nacionalinis archyvas paviešino duomenis apie slaptą branduolinės bombos „Blue Peacock“ (angl. – Žydrasis povas) panaudojimo planą. Ši septynių tonų svorio ir dešimties kilotonų galingumo branduolinė bomba turėjo būti paslėpta Šiaurės Vokietijoje ir, traukiantis britų kariams per galimai kilsiantį Trečiąjį pasaulinį karą, susprogdinta nuotoliniu būdu, kad būtų sustabdytas sovietinės kariuomenės veržimasis gilyn į Europą.
Bombą kūrę mokslininkai sumąstė, kad jos patikimą veikimą gali užtikrinti gyvos vištos. Manyta, kad per žiemos šalčius gali sutrikti bombos valdymo elektronika, todėl ją reikėjo kaip nors apšildyti. Nuspręsta užkastą bombą apsupti specialiais konteineriais su kombinuotaisiais pašarais, vandeniu ir vištomis, kad jos savo kūnų šiluma šildytų aplinką.
Tuo pat metu vystytas ir kitas analogiškas projektas – „Blue Bunny“ (angl. – Žydrasis triušis). Jame vietoje vištų ketinta panaudoti triušius. Didžiosios Britanijos kariškiai iš viso užsakė dešimt tokių bombų. Derėtų pažymėti, kad visi šie projektai taip ir nebuvo iki galo įgyvendinti – Didžiosios Britanijos gynybos ministerija programą nutraukė 1958 metų vasarį.
Gana garsi yra ir istorija apie tai, kaip JAV gynybos ministerija planavo panaudoti balandžius vietoje raketų nutaikymo įrenginių. Projektui, kurį dar Antrojo pasaulinio karo metu vykdė amerikiečių inžinieriai, vadovavo psichologas bihevioristas Burrhusas Skinneris. Projekto esmė buvo tokia: raketos viduje patalpinamas dresuotas balandis, sugebantis nukreipti raketą į taikinį pagal ekrane matomą vaizdą.
 |
| historywired.si.edu nuotr./Projekto „Pigeon“ raketos galvutėje ketinta patalpinti tris balandžius. |
Raketos pirmagalyje sumontuotas lęšis projektuodavo taikinio vaizdą į ekraną – jeigu paveikslėlis pasislinkdavo į šoną, balandis turėdavo kirsti į ekraną snapu ir taip atitinkamai paveikti raketos vairavimo mechanizmą. Iš tiesų raketos smaigalyje planuota patalpinti tris balandžius – raketą valdyti jie turėjo kolegialiai. Kai kurie iš jų labai stengėsi, pavyzdžiui, vienas dresuotas balandis per 45 minutes trukusį bandymą į ekraną kirto daugiau nei 10 tūkst. kartų.
Projektas „Pigeon“ (angl. – Balandis) buvo nutrauktas 1944-aisiais, kai karinė vadovybė suabejojo jo perspektyvomis, tačiau 1948 metais JAV karinės jūrų pajėgos vėl atgaivino projektą, pavadindamos jį „Orcon“ (Organic Controlled; angl. – Organinio valdymo). Bet ir šis projektas buvo nutrauktas 1953 metais, kai įsitikinta naujų elektroninių raketų nusitaikymo ir valdymo sistemų efektyvumu.
Penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Valstijose taip pat buvo kuriama „Šikšnosparninė bomba“ (Bat bomb) – pati mažiausia aviacinė bomba istorijoje. Tokia bomba svėrė vos 17 gramų ir buvo skirta padegti pastatus priešo teritorijoje. Bombų nešėjais turėjo tapti šikšnosparniai – braziliškieji raukšlėtalūpiai (Tadarida brasiliensis).
Idėja buvo tokia: šikšnosparnius atšaldyti iki keturių laipsnių šilumos, kad jie įmigtų, o po to prie jų pritvirtinti padegamąsias bombas su uždelsto veikimo sprogdikliais. Išmesti iš lėktuvo konteineriai su šikšnosparniais turėjo leistis su parašiutais, o vėliau atsidaryti. Sušilę šikšnosparniai atsibustų ir pultų ieškoti slėptuvių įvairiose palėpėse. Tada būtų suveikusios jų neštos bombos – 30 centimetrų skersmens ugnies kamuolys degtų šešias minutes. Pirmieji „Šikšnosparninių bombų“ bandymai atlikti Naujosios Meksikos dykumoje 1943 metais. Čia buvo pastatytas specialus nedidelis medinis kaimelis, kuris per bandymus visas sėkmingai supleškėjo.
 |
| wikimedia.org nuotr./Milijonu braziliškųjų raukšlėtalūpių ketinta sudeginti dalį Japonijos. |
Naująjį ginklą amerikiečiai ketino panaudoti prieš Japoniją – šikšnosparniais planuota sunaikinti pramonės miestus Osakos įlankoje. Dešimt bombonešių B-24 „Liberator“ turėjo pakilti iš Aliaskos, pasiekti Japoniją ir numesti po šimtą konteinerių, kuriuose iš viso turėjo būti skraidinama per milijoną šikšnosparnių. Prie konteinerių buvo pritvirtinti specialūs parašiutai, dėl kurių konteineriai leisdavosi lėtai, o šikšnosparniams pakakdavo laiko prabusti. „Šikšnosparninių bombų“ projektas buvo nutrauktas 1945 metų pabaigoje, kai po branduolinio Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo Japonija kapituliavo.
Tuo metu Sovietų Sąjungoje aktyviai vystytas šunų-tankų naikintojų projektas. Specialiai dresuoti šunys, nešantys prie jų pritvirtintus 12 kilogramų trotilo užtaisus, turėdavo palįsti po tankų apačia ir susprogdinti juos. Šunis laikydavo pusbadžiu ir mokydavo, kad maisto jie rasti gali tik po tankais. Bomba sprogdavo, kai šuniui lendant po tanku būdavo užkliudomas specialus dvidešimties centimetrų aukščio vertikalus strypas, stirksantis iš bombos.
Nuotraukų galerija: Karo šunys – nuo ištikimų bendražygių iki gyvų bombų
„Prieštankiniai“ šunys sovietinėse ginkluotosiose pajėgose atsirado 1935 metais ir, pagal įvairius duomenis, tokių gyvūnų dresavimas buvo vykdomas iki pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Per visą istoriją šunys-tankų naikintojai susprogdino apie tris šimtus šarvuočių. Tiesa, „prieštankiniai“ šunys buvo ginklas su dideliais trūkumais. Pirmiausia, dresuojami jie buvo naudojant sovietinius tankus. O dėl to vargšai šunys mieliau bėgdavo maisto ieškoti po savais, o ne priešų tankais. Be to, išgąsdinti gyvūnai su mirtinu kroviniu ant nugaros kartais grįždavo į bazę ir ten taip pat pridarydavo bėdų. Dėl to kovinis tokių šunų naudojimas buvo nutrauktas 1944 metais.
 |
| wikimedia.org nuotr./JAV karinio laivyno jūrų liūtas per povandeninę treniruotę |
Derėtų taip pat prisiminti ir apie sovietinį delfinų panaudojimo kare projektą. Po Antrojo pasaulinio karo Juodojoje jūroje grupė delfinų buvo mokoma aptikti ir susprogdinti priešo povandeninius ir antvandeninius laivus. Militaristinis delfinų dresavimas irgi buvo vykdomas iki pat Sovietų Sąjungos sugriuvimo. Iki 1987-ųjų šie jūrų žinduoliai kartu su Juodosios jūros laivyno laivais saugojo Sevastopolio uosto prieigas.
Šiuo metu gyvūnai taip pat aktyviai naudojami karinėje tarnyboje. Tiesa, jų panaudojimo sritis yra gana siaura. Kai kurias JAV karinio jūrų laivyno bazes saugo Kalifornijos jūrų liūtai ir delfinai. Šie gyvūnai ieško povandeninių minų arba priešo laivų. Rusijoje šiuo metu kokių nors stambių projektų su gyvūnais karo reikmėms nėra vykdoma. Kariškiai nebent naudoja šunis apsaugai ir sprogmenų paieškai.
Tuo tarpu kariškių susidomėjimas gyvūnų panaudojimu kariniams tikslams vėl pradeda augti. Tiesa, daugiausiai tokių planų kol kas turi tik Jungtinių Valstijų kariškiai. Pavyzdžiui, karinės jūrų pajėgos ėmė plėsti jūrų liūtų ir delfinų dresavimo programą – šie gyvūnai ateityje turės sustiprinti visų JAV karinių jūrų bazių saugumą. Be to, ateityje JAV kariuomenė gali kariniuose veiksmuose pradėti naudoti specialiai dresuotas žiurkes.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Žiurkė išminuotoja už darbą gauna atlygį – gabalėlį banano. |
Šių metų lapkričio pabaigoje paskelbta, kad JAV kariuomenė susidomėjo galimybe panaudoti Gambines žiurkėnžiurkes (Cricetomys gambianus) minų ir savadarbių sprogstamųjų užtaisų paieškai. Šį darbą jos jau sėkmingai dirba Tanzanijoje ir Mozambike – dresuotos žiurkės ieško pėstininkų minų, likusių po vietinių ginkluotų konfliktų ir pilietinių karų.
Šiuo metu speciali JAV kariuomenės tyrimų laboratorijos grupė išvykusi į komandiruotę Mozambike, kur stebi žiurkių-išminuotojų darbą. Žiurkių panaudojimas kariškius domina dėl to, kad šių gyvūnėlių išlaikymas kainuoja pigiai. Be to, pačios žiurkės sveria nedaug – tik apie tris kilogramus, tad minos nuo jų svorio nesprogsta. Aptikusi po žeme esančią miną, žiurkė pradeda toje vietoje rausti duobę. Žiurkės turi tik vienintelį trūkumą – per dieną jos gali apuostyti ir apieškoti gana nedidelę teritoriją – vos apie 84 kvadratinius metrus.
Pažymėtina, kad susidomėjimas tokiu gyvūnų panaudojimu auga nepaisant atsirandančių įvairių vis tobulesnių technologijų. Pavyzdžiui, jūrines minas daug lengviau aptikti specialiomis lazerinėmis sistemomis arba povandeniniais robotais. Tačiau kariškiai atkerta, kad delfinus ar šunis naudoti yra daug pigiau, negu nuolat skraidyti virš saugomos teritorijos sraigtasparniais, prigrūstais sudėtingiausios aparatūros.
