Katės paklūsta laukinei prigimčiai, bet vertina ir diplomatines gudrybes
Kačių elgsenos tyrimai rodo, kad kačių kūno pozos, judesiai, snukelių mimika perteikia jų emocinę būseną. Reikia pavyzdžių? Prašom! Susitraukę snukučio raumenys – katė nerimauja. Primerktos akys, susiaurėję vyzdžiai – nepasitiki, jaučia pavojų. Išriesta nugara – ruošiasi gintis ir pulti.
Katės nėra absoliučios slapukės, jų kūno kalba daug ką pasako. Analizuodami šią „kalbą“, atspirties tašku mokslininkai pasirinko kačių protėvių elgesį. Kaip jie medžiojo, tykojo grobio, kaip elgėsi po medžioklės. Juk akivaizdu: nors katės prijaukintos ir seniai adaptavosi namų aplinkoje, vis dėlto išsaugojo ir daugelį laukinių bruožų – kačių elgsena tebėra nulemta prigimties.
JAV mokslininkai atliko keletą paprastų tyrimų. Jie pasidomėjo, ar katės skiria savo šeimininkų balsą. Tyrimai parodė, kad katės tik apsimeta „nematančios ir negirdinčios“. Tyrimų metu joms davė klausytis šeimininkų bei svetimų žmonių balso įrašų. Pačių žmonių katės tuo metu nematė. Išgirdusios šeimininko balsą, katės iškart reagavo: pasikeisdavo ausyčių padėtis, pasukdavo galvą garso šaltinio link, krusteldavo ūsus, išsiplėsdavo jų akių vyzdžiai. Tuo tarpu išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jį ignoravo ir „negirdėjo“.
Ir vis dėlto, kodėl katės gana dažnai mus ignoruoja? Elgiasi taip, tarsi ne jos mūsų namuose, o mes pas jas būtume įsiprašę pagyventi.
Kalbant apie naminių gyvūnų reakciją į žmogaus balsą, dažnai pabrėžiama, kad šunys nuo mažumės yra mokomi reaguoti į žodžius ir vykdyti žodines komandas. Ar tai, kad katės ne visada reaguoja į žmogaus balsą, reiškia, kad jos nenori užmegzti ryšio? Tikrai ne. Zoologų nuomone, katės reaguoja į šeimininko balsą kaip maži kačiukai reaguoja į savo mamą. Beje, ir žmonės pasąmoningai elgiasi su katėmis kaip su mažais vaikais. Artimas žmogus katei yra labai svarbus, tik ji nepuola strimgalviais tai demonstruoti ir vykdyti komandų. Norint užmegzti draugišką, švelnų ryšį su kate, negalima būti familiariam ar šiurkščiam. Pirmiau reikia pelnyti katės pasitikėjimą, po to galima pradėti švelniai „plėtoti“ abiejų šalių santykius. Diplomatija – šį žodį, bendraudami su kate, dažniau prisiminkime.
Mylėkite savo gyvūnus ir tuomet vis labiau juos pažinsite
Ir vis dėlto, kodėl katės gana dažnai mus ignoruoja? Elgiasi taip, tarsi ne jos mūsų namuose, o mes pas jas būtume įsiprašę pagyventi.
Gyvūnų elgsenos specialistų nuomone, tai lemia įgimti kačių instinktai – katės vengia atskleisti, kaip jaučiasi ir ką išgyvena. Jos slepia savo negalavimus, nes laukinėje gamtoje sergantis, silpnesnis gyvūnas greit gali pražūti. Negaluojančios katės elgiasi stoiškai, nes tai dalis išgyvenimo strategijos. Nors ir kaip paradoksaliai skambėtų, net savo mirties valandą jos ieško slaptavietės, kad niekas nepamatytų agonijos. Kas tai? Nepalaužiamas išdidumas? Ne, tai pastangos iki paskutinės sekundės neatskleisti visų kortų...
Tačiau reikia pripažinti ir kitą faktą, kad per ilgus šimtmečius katės ne tik prisirišo prie žmonių ir ėmė jais pasitikėti, bet gerokai pasikeitė ir jų elgsena – katės bando su mumis susikalbėti. Skirtingu tembru murkdamos, išreiškia įvairiausius pageidavimus. Parodo, ko nori, kaip jaučiasi. Jos supranta, kad geri santykiai su šeimininku garantuoja saugumą, todėl nebereikia kiekvieną akimirką rūpintis išgyvenimo strategija.
Vis labiau kates suprantame ir mes. Iš skirtingų miaukimo tonų sužinome, kada jos nori ėsti, kada prašosi išleidžiamos į lauką, ilgisi švelnumo ir pan.
Suprasti savo augintines padeda ir naujausios technologijos – gyvūnų prekės vis labiau tobulėja. Štai Japonijoje jau sukurtas kačių kalbos vertėjas „MeowLingua“, padedantis iššifruoti kačių skleidžiamus garsus. Šis „vertėjas“ turi mikrofoną ir monochrominį LCD ekranėlį, kuriame užrašomas iššifruotas katės kniaukimas. Sako, kad kačių mylėtojai negaili pinigų šiai naujovei, tačiau dauguma tebesilaiko nuomonės: mylėkit savo gyvūnus, bendraukite su jais ir tuomet susikalbėsite be jokių vertėjų.