Visagalė savitaiga?
„Patvirtintų mokslinių duomenų apie tai, kad, sakykim, šuo ar katė išgydė kažkokią ligą, iš esmės nėra, — sako medicinos mokslų kandidatas Aleksandras Mileris. — Kita vertus, pasakojimų apie tai nesuskaičiuotume. Aš linkęs manyti, kad gyvūnai veikia žmogų, tik tas poveikis yra tarpinio psichosomatinio pobūdžio. Gyvūno poelgius nulemia instinktai, o žmogus tiki jo gydomosiomis galiomis.
Pavyzdžiui, jeigu katė atsigula ant jūsų skaudamo pilvo, prisispaudžia prie uždegimo paveikto sąnario arba užšoka ant fotelio nugarėlės, kad uodega apjuostų skaudamą galvą — tai greičiausiai tiesiog gyvūno instinktai. Reikalas tas, kad toje vietoje, kur skauda, paprastai yra koks nors uždegimas, o reiškia, kad ir padidėjusi kūno temperatūra. Štai katė ir ieško šilčiausios vietos ant šeimininko kūno. Be to, joms apskritai patinka sėdėti aukščiau už žmogų — geresnis matomumas.“
Šuo – senovės gydytojų palydovas
Bet kodėl gi tuomet nuo seniausių laikų šalia gydytojų labai dažnai sutinkame kitą geriausią žmogaus draugą — šunį? Jis buvo laikomas šventu senovės Graikijos Apolono, Saulės dievo ir Vyriausiojo gydytojo gyvūnu. Jis buvo aukojamas, kad Apolonas padėtų išgyti.
Šuns įvaizdis neatskiriamas nuo medicinos dievo Asklepijaus (Eskulapo) įvaizdžio. Buvo net šventyklų šunys, kurie vaikščiojo arba gulėjo šalia atėjusių į šventyklą paprašyti dievo išgijimo.
Krikščionybė išvijo iš šventyklų šunis kartu su pagoniškais dievais, bet tik kuriam laikui. Argi ne šuo išgydė Biblijos Lozorių, kurį Kristus prikėlė iš kapo, užlaižęs jam kūno žaizdas? IX amžiuje Helo mieste (dabartinė Belgija) šunys buvo naudojami psichiniams ligoniams gydyti, nusiunčiant juos gyventi į tas šeimas, kuriose buvo šie keturkojai gyvūnai. Sakoma, rezultatai buvo geri. Kai XIII amžiuje ant Europos užgriuvo maro epidemija, pasklido legenda apie vienuolį Roką, kuris keliaudavo per miestus su savo šunimi, ramindamas ligonius.
Kai užsikrėtė pats Rokas, jo šuo iš artimiausios pilies tampė jam maistą. Pilies šeimininką, sužinojusį, kur dingsta jo produktai, pribloškė šuns ištikimybė, ir jis, pardavęs savo turtą, nusprendė savo likusį gyvenimą tarnauti Dievui. Išlikusi net sparnuotas posakis „šventasis Rokas ir jo šuo“.
1790 metais Jorkšyro grafystėje (Anglijoje) susikūrė bendrija, įkūrusi ligoninę psichiniams ligoniams, o toks Viljamas Tjukas sukūrė net visą „šunų terapijos“ koncepciją. Jis kartu su bendraminčiais pasisakė prieš žiaurų elgesį su ligoniais, prieš tramdomuosius marškinius ir stipriai veikiančius vaistus.
Gailestingumo mokytojai
Kad sukeltų pacientų užuojautą, meilę, supratimą ir pasitikėjimą, taip pat buvo naudojami šunys. Ligoniams leisdavo prižiūrėti gyvūnus ir ši atsakomybė padėdavo jiems geriau suvaldyti save. Jie tapdavo ne tokie agresyvūs, mažėjo nepakaltinamumo priepuolių. Po 75 metų panaši ligoninė epilepsijai gydyti buvo įkurta ir Vokietijoje, Betelio mieste. Paukščiai, katės, šunys ir arkliai tapo pagrindine gydomojo proceso dalimi.
„JAV gyvūnus ligoninėse pradėjo naudoti 1919 metais, — pasakoj biologė ekologė Tatjana Kaliničeva. — Ypač veiksmingai jiems padedant buvo gydomi Pirmojo pasaulinio karo veteranai. Šunys padėdavo greičiau atsikratyti pergyvento šoko, kontūziju ir pan. Šiandien pranešimų apie gydomąsias šunų savybes irgi daug. 1989 metais autoritetingas medicinos žurnalas „Lancetas“ rašė apie pacientę, kuri pateko į ligoninę, kadangi jai buvo diagnozuota piktybinė kojos melanoma. Pirmasis, kuris pastebėjo ant jos kojos tynimą, buvo jos dobermanas pinčeris. Jis uostinėjo ataugą kelis kartus per dieną ir net bandė atkąsti, dėl ko sunerimo pati šeimininkė ir kreipėsi į gydytojus. Išgirdęs apie tai gydytojas dermatologas iš Floridos (JAV) ir policininkas kinologas sukūrė visą tyrinėjimų programą, su kuria dirbo dvejus metus. Tyrinėjo šnaucerį Džordžą. Eksperimentui baigiantis, šuo mokėjo atpažinti devynias iš dešimties melanomos rūšių ir net atskirti auglį po raiščiu.
Itin jautri šuns uoslė padeda jam nustatyti retą piktybinio naviko baltymų derinį. Be to, šuns seilės tusi antibakterinių savybių, šunys puikiai naudojami kaip silpnaregių vedliai, padeda įvairiose potrauminėse ir ligų reabilitacijų programose. Tad, jeigu net gyvūnai veikia tik emocinius kanalus, gydomasis poveikis vis tiek nemažėja.“
Populiarūs tyrimai apie naminių gyvūnų poveikį sveikatai
* 1995 metais „American Journal of Cardiology“ rašė apie tyrinėjimus, kuriais remiantis pagyvenę vyrai ir moterys, turintys augintinių, geriau susitvarko su kasdiene veikla, tokia kaip maudymasis ir apsirengimas, maisto gamyba ir pasivaikščiojimas per kelis kvartalus.
* 2005 metais „British Medical Journal“ paskelbė apžvalgą tyrimų, kurie populiarino teigiamo gyvūnų poveikio žmogaus sveikatai. Kai kurios ataskaitos nurodė pagyvenusių augintinių savininkų fizinės ir psichologinės sveikatos gerėjimą ir sumažėjusią širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Tačiau daugelis vėlesnių tyrinėjimų šių atradimų nepatvirtino.
