Tyrimo metu mokslininkai beždžionėles patalpino atskiruose kambario kampuose, atskyrė jas užuolaidomis ir įrašinėjo, kaip jos viena su kita bendrauja.
Kiekvienas gyvūnėlis pirmiausia „pakviesdavo“ kitą beždžionėlę, palaukdavo jos atsako ir tik tada vėl imdavo skleisti garsus, rašo BBC.
Tai, anot tyrėjų, labai panašu į žmonių bendravimo būdą, kai kalbama pakaitomis. Pašnekovo išklausymas yra esminis efektyvios komunikacijos principas.
Tačiau mūsų artimiausi primatai – šimpanzės – tokio bendravimo principo nesilaiko. Šie gyvūnai balsu komunikuoja mažiau – jų pagrindinis bendravimo įrankis yra gestai.
Anot Prinstono universiteto profesoriaus Asifo Ghazanfaro, marmozetės į žmones labai panašios ne tik savo vokaliniais sugebėjimais, bet ir tuo, kad padeda vienos kitoms prižiūrėti palikuonis.
„Tai labai svarbus bruožas, kuris rodo, kad šie gyvūnai padeda kitiems, siekdami jų gerovės“, – tikina profesorius.
Mokslininko Danielio Takahashi įrašyti marmozečių „pašnekesiai“ atskleidė, kad šios beždžionėlės apie 5 sekundes laukia „pašnekovo“ atsako. Anot tyrėjo, tai yra tarsi jų „nerašytos etiketo taisyklės“.
A. Ghazanfaras aiškina, kad galima išskirti dvi tokio bendravimo priežastis.
„Jeigu beždžionė nemato savo būrio narių ir nori su jais užmegzti kontaktą, tai tik išgirdusi jų atsaką gali suvokti, kad būrio nariai ją girdėjo. Kita hipotezė – tie garsai, kuriuos skleidžia marmozetės, gali turėti informacinį turinį. Tačiau jis dar nėra ištyrinėtas“, – aiškina profesorius.