– Šį rytą kalbamės apie vėžlius, kurie dar vadinami geležinėmis varlėmis. Kodėl?
– Geležinėmis varlėmis vadina tik vieną rūšį, kuri natūraliai gyvena Lietuvoje. Roplių klasės atstovų Lietuvoje labai nedaug. Dviejų rankų pirštų užtenka jiems suskaičiuoti – septynios rūšys. Viena iš jų – baliniai vėžliai.
Pats pavadinimas apie juos pasako labai daug. Baliniai – kas gi ta bala? Dzūkai bala vadina ne kiekvieną balą, ne tą mažą valkšną ir ne kūdras, kurias daug kas prie sodybų yra išsikasę, o toli nuo žmonių esančius vandens telkinius, kurie neišdžiūna ir per vasarą.
Vėžliai labai reiklūs buveinėms, todėl jie ir nyksta Lietuvoje. Kažkada jie gyveno platesnėje teritorijoje, tačiau balinio vėžlio paplitimo natūrali riba eina per Lietuvą. Labai nedaug populiacijų yra ir Latvijoje. XX a. paskutiniame dešimtmetyje balinių vėžlių rasta ir Šiaurės Lietuvoje, prie Šiaulių, ir Rytų Lietuvoje, prie Zarasų, tačiau tai pavieniai radimai, o daugiau jų yra Pietų Lietuvos rajonuose, Alytaus, Lazdijų rajone.
Kai kuriose vietose yra net įkurti herpetologiniai draustiniai. Tai specialūs vėžlių draustiniai. Jų yra Metelių ir Veisėjų regioniniuose parkuose. Ten jie specialiai saugomi, stebima jų populiacijos kaita. Nevyriausybinė organizacija Lietuvos gamtos fondas netgi įgyvendina specialų projektą. To projekto pasekmė – balinių vėžlių Lietuvoje šiek tiek pagausėjo. Yra atkuriamos jų buveinės arba dirbtinai suformuojamos jų buveinės.
Kai vėžliai gali įsikurti, jų, savaime suprantama, daugėja. Vėžlys, atrodytų, neturi priešų gamtoje – juk jis turi šarvus, jis tiesiog nepažeidžiamas. Tačiau jautriausi yra maži vėžliukai. Kaip tik vasaros ir rudens sandūroje jie ir išsirito.
– Kodėl taip vėlai?
– Tai labai sudėtingas procesas. Vėžliai poruojasi pavasarį. Jie šaltakraujai gyvūnai, turi labai įšilti tiek vandens telkiniai, tiek patys vėžliai. Tada jie poruojasi. Vėžlienė padeda kiaušinius. Kiaušinius deda ne vandenyje, o sausumoje. Išlipusios iš balos vėžlienės turi sukarti ilgą kelią – kartais 100 metrų, o kartais ir visą kilometrą, kol randa smėlėtą šlaitą, kur kapsto duobutę.
Kartais kiaušinių dėjimas užtrunka ir keturias valandas. Sudėjus kiaušinius, jie labai ilgai vystosi – iki trijų mėnesių, todėl vėžliukai išsirita pačioje vasaros pabaigoje arba pirmoje rugsėjo dekadoje. Jie labai retai palieka lizdą, žiemoja lizde. Tai reiškia, kad dabar kažkur smėlyje tie maži vėžliukai ir žiemoja.
Vėžlys, atrodytų, neturi priešų gamtoje – juk jis turi šarvus, jis tiesiog nepažeidžiamas. Tačiau jautriausi yra maži vėžliukai.
– Ar niekas jų nesuranda? Ar jie neturi priešų?
– Taip, juos gali suėsti labai daug gyvūnų, pradedant nuo mangutų, lapių. Kiaušiniai jiems – skanėstas. Nors kiaušiniai turi lukštą, gamtoje tai daugeliui gyvūnų yra skanėstas.
Išsiritusius vėžliukus taip pat gali suėsti daug priešų, todėl jie slepiasi. Tik pavasarį, kai labai įšyla (smėlis greitai įšyla, bet tai dažniausiai būna vietos įsaulyje), jie keliauja į balutes. Labai įdomu – baliniai vėžliukai, bet plaukti vos išsiritę jie nemoka, todėl vėžliukai turi mokytis plaukti. Vyksta tarsi plaukimo pamokos. Kai jie jau gali plaukioti, tada vėžliukai jaučiasi saugesni, bet netgi vandens telkiniuose juos gali dar kažkas suėsti, todėl labai daug mažų vėžliukų pražūva.
Labai įdomu stebėti vėžlio augimą. Jie ilgaamžiai – gali gyventi iki 100 metų. Pirmus 30 metų galima stebėti jų augimą, nes šarve matosi rievės. Jos susidaro dėl šalto ir šilto periodų kaitos gamtoje (be abejo, jie neauga šaltuoju metų laiku). Pagal tas rieves galima skaičiuoti iki 30 metų. Paskui jos tampa neryškios. Iki tam tikro laiko tokiu būdu nustatomas vėžlių amžius.
– Jūs minėjote, kad Lietuvoje po truputį daugėja balinių vėžlių, bet seniau jų buvo dar daugiau. Kodėl tas mažėjimas įvyko?
– Pagrindinė priežastis – nebeliko buveinių. Baliniams vėžliam reikalingos dviejų tipų balos. Vienose vėžliai praleidžia vasarą, ten randa daug maisto. Šios balos turi būti seklios, šiltos ir jose turi būti dumblio, įvairių vandens bestuburių, varlių. Jie gaudo mažas varlytes, buožgalvius.
Beje, baliniai vėžliai viską ėda tik vandenyje. Ant kranto kažkodėl negali nieko ėsti. Tinkamų balų sumažėjo. Dar yra žiemojimo balos. Jose vėžliai turi nesušalti. Ledas negali susidaryti iki dugno. Jie susiburia į grupes, įsikasa į dumblą ir ten žiemoja, todėl reikia gilesnių balų.
Baliniams vėžliams visiškai netinka kūdros, kurias dabar išsikasa žmonės prie sodybų, kuriose maudosi ar augina žuvis. Taip pat netinka švarūs ežerai, upeliai, kuriuose yra smėlėtas gruntas. Kartais juose jie tik apsistoja migruodami iš vasaros balų į žiemos balas.
– Minėjote, kad baliniai vėžliai daugiausia paplitę Pietų Lietuvoje, bet jų galima rasti ir Šiaurės Lietuvoje. Kaip jie ten atsirado?
– Populiacija arba ta arealo riba nėra griežtai nubrėžta linija. Tiesiog jų Lietuvos šiaurėje galbūt yra mažiau, jie ten retesni, tačiau jų taip pat yra.
Roplių klasės atstovų Lietuvoje labai nedaug. Dviejų rankų pirštų užtenka jiems suskaičiuoti – septynios rūšys. Viena iš jų – baliniai vėžliai.
[...] Kadangi dažniausiai gamtoje sutinkami seni individai, kartais ir tie vadinami šimtamečiai, todėl radus didelį vėžlį, kurio dydis 20 ir daugiau centimetrų, tai, žinoma, jokiu būdu nereikia jų liesti, neštis namo.
Beje, reikėtų pasakyti, kad vėžlys nėra toks lėtas, kaip galėtų atrodyti. Teko keletą kartų gamtoje pamatyti balinius vėžlius. Visų pirma, jie labai akyli, ištempę kaklą dairosi, seka aplinką. Žmogui netgi toli priartėjus prie tos balos, jie sprunka, šoka į vandenį nuo tos medžio šakos ar kupsto, ir pasislepia.
– Kokio dydžio užauga šie vėžliai? Ar 20–30 cm jau yra didelis balinis vėžlys?
– Mažas vėžliukas būna 2–3 cm. Jis labai greitai užauga. Tai greitai vyksta iki 10 metų. Paskui augimas sulėtėja.
Beje, vėžlys Lietuvoje gerbiamas, įamžintas. Mes turime dabar jau kolekcinę 50 litų monetą, kurioje pavaizduotas balinis vėžlys. Metelių regioninio parko grafiniame ženkle, emblemoje, taip pat pavaizduotas balinis vėžlys, kurį jie saugo. Seirijų miestelio herbe, nors tas herbas yra ne iš gilios praeities, o sukurtas jau vėliau, tačiau taip pat įamžintas balinis vėžlys. Todėl balinių vėžlių išsaugojimas labai svarbus. Kas atsitiktų, jei baliniai vėžliai prie Seirijų išnyktų, o herbe liktų? Veisėjų regioninio parko direktorė papasakojo, kad vėžliai, anksčiau buvę tik herpetologiniuose draustiniuose jau artėja prie Veisėjų ir šiek tiek plinta.
– Jūs Neformaliojo švietimo centre irgi turite balinių vėžlių. Labai keistai juos maitinate – jautiena. Kodėl?
– Tiesiog jų maistas labai įvairus. Jie ir mažą varlytę gali praryti, todėl sudėtinga jiems atitaikyti maistą. Iš viso zoologinėse kolekcijose, ypač privačiose, balinių vėžlių auginimas yra ribojamas. Tiesiog kažkada juos pardavinėdavo ir gyvūnų parduotuvėse. Žinoma, ne iš gamtos paimtus. Jie buvo veisiami ne tik Lietuvoje, bet ir kolekcijose. Turbūt taip jie ir atsirado ir šioje kolekcijoje.
Šiaip jų priežiūra yra tikrai nesudėtinga, tačiau jiems taip pat reikalingas akvaterariumas. Tai reiškia, kad jų laikymo vietoje turėtų būti ir vandens, ir sausumos. Akvaterariumas turėtų būti kuo artimesnis natūralioms sąlygoms, kuo didesnis. Taip, maitiname jautiena. Gyvūnų prižiūrėtojas juos maitina pincetu. Baliniai vėžliai labai noriai tą jautieną pagriebia ir puikiai vystosi.