Kiekvienas esame matę, kaip palaidi šunys laksto parkuose, skveruose, paplūdimiuose, kitose žmonių susibūrimo vietose, o jų šeimininkai tuo metu ramiausiai plepa su pažįstamais ar dar kaip nors smagiai leidžia laiką, nekreipdami dėmesio į savo globotinius. Pabandžius priminti, kad šuo turi būti vedžiojamas su antsnukiu ir pavadėliu, ramiausiai atrėžia: jis nekanda. Gerai, jei tik tiek – dažnas dar ir išplūsta bei būtinai pabrėžia, kad jis myli gyvūnus, o štai jūs – ne. Tačiau statistika rodo, kad žmones dažnai užpuola ne tik valkataujantys ar agresyvių veislių šunys.
Apkandžioja ir tie, kurie „niekada nekanda“. Pernai Lietuvoje į medikus kreipėsi beveik devyni tūkstančiai nukentėjusiųjų nuo gyvūnų, iš jų apie 80 proc. apkandžiojo šunys. Ankstesniais metais šis skaičius buvo dar didesnis. Tačiau žmonės nepaiso taisyklių. Negana to, kaip sako kinologai, dabar užėjo tikra šunų manija. Šunis, ir ne tik mažyčius, laiko vos ne kas antras: ankštuose butuose, bendrabučių kambarėliuose, taip kankindami ir gyvūną, ir kaimynus.
Baudos nedidelės
Paprastai tramdyti nedrausmingus šeimininkus vyksta ekologinė policija, nors pamatęs be pavadėlio vedžiojamą šunį jo savininką gali nubausti kiekvienas policijos pareigūnas. Pirmą kartą nusižengus bauda gali siekti iki 200 litų, tačiau dažniausiai policininkai skiria gerokai mažesnes sumas.
LŽ kartu su Vilniaus Ekologijos ir teisės pažeidimų skyriaus (ETPS) pareigūnais išsiruošė į reidą pasižiūrėti, kaip mieste elgiasi šunų savininkai. „Prieš kelerius metus padėtis buvo tikrai prasta. Dabar jau apie 70 proc. savininkų laikosi tvarkos. Mes irgi elgiamės geranoriškai – jei šuo be antsnukio, bet su pavadėliu, nebaudžiame“, – sakė vienas LŽ lydėjęs pareigūnas, rodydamas į vyriškį, kuris vedėsi šuniuką be antsnukio. Tačiau netrukus sutikome pareigūnų kolegas, kurie kaip tik rašė protokolus dviem šunų savininkams. Pasirodo, šunys lakstė palaidi, o savininkai ramai plepėjo. Visa tai vyko šalia daugiabučių. „Šunys žaidė, o čia privažiavo, baudas skiria, – piktinosi pagyvenęs vyriškis. – Kiek žmonių nužudo, jums nerūpi.“
Netrukus važiuodami pro mokyklos stadioną išvydome vyrą su šunimi. Mūsų akyse jis atsegė pavadėlį ir globotinį paleido. „Čia jau rimtas pažeidimas, – pakomentavo pareigūnas. – Mokyklos teritorijoje šunis apskritai vedžioti draudžiama.“ Policininkai skyrė vyriškiui vos dvidešimties litų baudą. Jis pakliuvo pirmą kartą, kalbėjo mandagiai, o ir šuo neatrodė agresyvus, priešingai, buvo puikiai prižiūrėtas. Tačiau policininkai įspėjo, kad kitą kartą taip paprastai žmogus neišsisuks.
Problemos
ETPS vyresnysis specialistas Gintaras Mažintas pats augina vokiečių aviganį. Šuniui sudarytos komfortiškos sąlygos. „Jis turi atskirą dvidešimties kvadratų kambarį“, – juokėsi G.Mažintas. Jis teigė pats visuomet vedžiojantis šunį tik su pavadėliu ir yra labai piktas ant kaimyno, kuris šunį tiesiog paleidžia. Tačiau pareigūnas pripažino, kad šunims mieste vietos nėra. Ankštame bute ar kambarėlyje laikomam gyvūnui dažnai sutrinka psichika, jis gali tapti agresyvus. Ir vedžioti nelabai yra kur. Kiekviename mikrorajone yra vedžiojimo aikštelė, bet tik viena. Įsivaizduokime, stebėjosi pareigūnas, kaip ten gali sutilpti visi savininkai su savo globotiniais.
Apkandžioja ir tie, kurie „niekada nekanda“. Pernai Lietuvoje į medikus kreipėsi beveik devyni tūkstančiai nukentėjusiųjų nuo gyvūnų, iš jų apie 80 proc. apkandžiojo šunys.
G.Mažintas priminė dar vieną problemą. Šunų savininkai yra įpareigoti surinkti savo augintinių ekskrementus. Policija dalija gyventojams vienkartinius maišelius tam tikslui. Tačiau pats G.Mažintas pripažino, kad mažai kas juos naudoja ir tam yra rimtų priežasčių. Surinktų ekskrementų neleidžiama mesti į šiukšlių dėžes, tad vienintelė išeitis – juos vežtis ar neštis namo. Ne visi tai nori daryti. „Galbūt galima būtų pastatyti specialius bakus, nes dabar tas įpareigojimas surinkti globotinių ekskrementus tapo visai neveiksmingas“, – svarstė G.Mažintas.
Kiek jų turime?
Niekas nežino, kiek Lietuvoje yra šunų. Gyvūnų registravimo centro duomenimis, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje užregistruota daugiau kaip 26 tūkstančiai. Tačiau daugelis savininkų, ypač kaime, vengia registruoti globotinius, nes tuomet už juos tenka mokėti. Kinologas Vytautas Gustaitis sakė, kad dažnai įvairūs šunų mylėtojų klubai ir net veterinarai ragina neregistruoti šunų, nes teksią mokėti. Kartais jie siūlosi tokią paslaugą atlikti patys. „Bet tai apgavystė. Tokiu atveju gyvūnui tik įsiuvama mikroschema, bet jo duomenys niekur nepatenka. Registruoti šunis galima tik Gyvūnų registracijos centre, o ne privačiai“, – piktinosi kinologas. Beje, jis pabrėžė, kad dažnai neregistruojami ir veisliniai šunys – taip paprastai daro tie, kurie veisia šunis prekybai.
Gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė LŽ tvirtino, kad Lietuva šiuo klausimu turbūt atsilikusi vos ne nuo visų civilizuotų šalių. „Nesusiskaičiuojame nei savo žmonių, nei šunų. Net kinai suregistravo šunis, o mes vis kažko laukiame“, – sakė medikė. Labiausiai ją piktina tai, kad įvairūs klubai, globos draugijos ir kitos suinteresuotos organizacijos skiria dėmesį tik veisliniams šunims, turintiems dokumentus. Kitokie jiems nerūpi. Mat veisliniai neša pelną, o kam reikalingi kaimo šunėkai.
Kreipiasi nukentėję
Daugumoje Vakarų Europos valstybių seniai pamiršta, kas yra pasiutligė ar tiesiog nuo gyvūnų agresijos nukentėję žmonės. Deja, Lietuva negali tuo pasigirti. Medikų pateikti skaičiai kelia siaubą. Išskyrus pernykščius metus, kasmet šalyje nuo gyvūnų nukentėdavo apie 12 tūkst. žmonių. Tiesa, pernai šis skaičius jau buvo gerokai mažesnis – į medikus kreipėsi 8,5 tūkst. nukentėjusiųjų. Tačiau ranka vis tiek nekyla rašyti „vos 8,5 tūkstančio“. Maždaug 80 proc. nukentėjusiųjų tampa šunų aukomis. Medikai neturi statistikos, kokie šunys buvo užpuolę žmones: pasiutę, sveiki, turintys šeimininkus ar valkataujantys. Jiems tai ir nerūpi. Svarbiausia, kiekvieną tokį nukentėjusįjį laiku paskiepyti. Bet kuris gyvūnas gali nešioti pasiutligės virusą, net ir geriausiai prižiūrėtas. Tad medikai ragina visus nukentėjusius kuo skubiau kreiptis į juos. Jie įspėja – pasiutligė nepagydoma. Nuo 1960 metų Lietuvoje dėl pasiutligės mirė jau devyni žmonės, iš jų – du vaikai. Visų mirties priežastis vienoda: laiku nesikreipė į medikus, kad juos paskiepytų. Pernai iš 6500 atvejų, kai šunys apkandžiojo žmones, pasiutligė buvo nustatyta 250 kartų.
Didžiausią grėsmę apkandžiojus šuniui dažniausiai kelia ne patys sužalojimai. Šuo nebūtinai turi jau sirgti; liga gali būti inkubacinio periodo, tačiau toks gyvūnas vis tiek kelia mirtiną pavojų. „Dažnai net patys šeimininkai to nežino, – aiškino Vilniaus visuomenės centro gydytoja Birūta Zdanevičienė. – Jis galėjo susibraižyti žaisdamas su kitu šunimi, užsikrėsti ir jau būti infekcijos nešiotojas.“
Nemoka elgtis
Šunų problema Lietuvoje labai skaudi. „Mes niekaip negalime su ja susitvarkyti. Nežinau, kodėl, bet užsienyje šunys neagresyvūs. Jie net neloja“, – stebėjosi D.Razmuvienė. Galbūt mūsų vadinamieji gyvūnų mylėtojai patys nemoka elgtis su savo augintiniais.
„Prieš įsigydami šunį žmonės pirmiausia turėtų susirinkti visą informaciją, kaip jį prižiūrėti, kaip šerti. Pas mus visuomet būna atvirkščiai – pirma įsigyja gyvūnėlį, o paskui jau ima juo domėtis“, – apgailestavo V.Gustaitis. Pasak jo, žmonės nesupranta, kaip su gyvūnais reikia elgtis. Jo manymu, butas – šuniui apskritai netinkama vieta, jis gyvena ten netinkamomis sąlygomis, jam gali išsivystyti klaustrofobija. Žinia, jei tai nėra koks kambarinis šunelis.
Ką jau kalbėti apie netinkamą dresūrą. Patyręs kinologas pasakojo, kad jam atveda jau nepataisomai sugadintus dogus, dobermanus... Kai kurių psichika netinkamos dresūros tiek suluošinta, kad jau nieko nebeįmanoma padaryti. „Šuo - ne kompiuteris, neištrinsi iš smegenų, kas buvo įdėta“, – sakė V.Gustaitis.
Tad galima tik konstatuoti: dėl šunų sužalotų nukentėjusiųjų kalti ne tiek patys šunys, kiek jų savininkai. Dažnam svarbiausia – įsigyti gyvūną ir pasipuikuoti prieš pažįstamus, o paties šuns interesų visai nepaisoma. „Kol vyraus toks požiūris, mes nuolat turėsime nukentėjusiųjų“, – mano gydytoja D.Razmuvienė.
