Tikimasi sulaukti jauniklių
Lietuvos zoologijos sodo Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė džiaugiasi, kad beveik po 20 metų pertraukos zoologijos sode vėl galima išvysti kartu gyvenančius snieginius leopardus bei amūrinius tigrus.
Tigrai puikiai skiria spalvas, naktį mato 5 kartus geriau nei žmogus.
„Tokios didžiosios katės kaip tigrai gamtoje paprastai gyvena po vieną, todėl nenuostabu, kad ir mūsų zoologijos sode jie yra vienišiai ir mieliau laiką leidžia atskiruose voljeruose. Todėl atėjus rujos metui, tigrų suleidimas poruotis mūsų specialistams tapo tikru iššūkiu. Tai baisi procedūra! Šiuo metu pas mus gyvena trys tigrai.
Patelei Nordai dabar 10 metų, o jai paskirtas patinas Edas už ją keleriais metais jaunesnis, todėl teko gerokai palaukti, kol patinas tapo lygiaverčiu partneriu mūsų tigrei. Ilgai ir sunkiai jau kelinti metai iš eilės bandėme juos poruoti. Džiaugiamės, kad mums pagaliau pavyko – tai galite pamatyti ir patys“, – apie sėkmingas gyvūnų tuoktuves pasakojo specialistė.
Tigras yra didžiausias ir stipriausias katinų šeimos atstovas. Jis retai sutinkamas gamtoje ir šiuo metu zoologijos soduose jų yra daugiau negu laisvėje, bet nereikia ir pamiršti, kad šie gyviai yra vieni iš brangesnių zoologijos sodo eksponatų.
Tigrai – gyvūnai vienišiai, dažniausiai medžiojantys naktį. Jis gali sumedžioti netgi dvigubai už save didesnį gyvūną. Suaugęs tigras per metus gali sumedžioti net trisdešimt buivolų. Tigrai, priešingai negu kiti katinų šeimos plėšrūnai, gali ėsti apipuvusią mėsą.
Nors tigras yra tipiškas miškų plėšrūnas, jis niekada nelaipioja medžiais. Jis labai mėgsta vandenį, maudynes ir puikiai plaukioja. Tigrai turi labai gerą regėjimą (binokuliarinį), kuris padeda tiksliai nustatyti atstumą iki aukos. Jie puikiai skiria spalvas, naktį mato 5 kartus geriau nei žmogus.
Garsus tigro riaumojimas girdėti dviejų kilometrų spinduliu.
Pirmasis tigras atvežtas 1967 m.
Stambiausias katinų šeimos plėšrūnas – sibirietiškas tigras, arba kitaip – amūrinis, sveriantis 100 kg daugiau negu bengališkasis. Pirmasis toks tigras, patinas Imanas, į Lietuvos zoologijos sodą atvežtas 1967 m. Nuo to laiko Lietuvos zoologijos sode gimė 119 tigriukų.
Kaune išaugę amūriniai tigrai ir jų palikuonys pasklido po visą pasaulį. Tai vienas pavojingiausių pasaulio plėšrūnų, įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą. Pirmasis amūrinis tigras Imanas atvežtas iš Chabarovsko krašto, Rusijos. Iš Leipcigo zoologijos sodo 1969 m. atvežta patelė Ilchuri. Ši pora 1970 m. susilaukė dviejų jauniklių – patino Intako ir patelės, tačiau ji neišgyveno.
Intakas – pirmasis Kaune gimęs ir išaugęs amūrinis tigras. Jis išgyveno 17 metų. Paskutiniai trys tigriukai gimė 1999 m. Vienas iš jų, Mirgis, iki šiol gyvena Lietuvos zoologijos sode.
Poravimosi metas – pavojingas
Tigrų poravimosi metu šie gyvūnai tampa itin agresyvūs, todėl zoologijos sodo specialistams tenka griebtis itin išradingų apsaugos metodų.
Neretai pirmą kartą suleidus tigrus jie ima vienas kitą pulti – taip buvo ir Lietuvos zoologijos sode. Patelė vienu metu vos nepapjovė savo kavalieriaus, tad teko panaudoti anglies dvideginio balioną.
„Kai teko būti Londono zoologijos sode, stebėjome, kaip savo tigrus poravimosi metu suleidžia jų gyvūnų prižiūrėtojai. Mums labai patiko britų taikomas metodas – jie naudoja anglies dvideginio balionus. Toks metodas nelaimės atveju leidžia gyvūnus atskirti greitai ir be streso.
Neretai pirmą kartą suleidus tigrus jie ima vienas kitą pulti – taip buvo ir pas mus. Patelė tigrė vienu metu vos nepapjovė savo kavalieriaus, tad anglies dvideginio balioną teko panaudoti ir mums, kad laiku atskirtume gyvūnus ir jie vienas kito nesužalotų mirtinai.
Kiti sodai laikosi praktikos suleisti gyvūnus ir nebesikišti į jų poravimosi elgesį, tačiau tada neretai pasitaiko rimtų sužalojimų, gyvūną tenka migdyti, siūti žaizdas. Pasitarėme su kolektyvu ir nusprendėme, kad savo tigrų taip nežalosime, juk vis vien norime, jog gyvūnas visų pirma būtų saugus“, – apie neeilinius apsaugos metodus, taikomus poravimosi metu, pasakojo A.Grebliauskienė.
Zoologijos sodo specialistė A.Grebliauskienė juokavo, kad tinkamai suporuoti snieginius leopardus yra dar sudėtingiau.
„Šiems gyvūnams yra itin sudėtinga sudaryti tinkamą porą. Seniau mūsų sodas galėjo didžiuotis jauniklių gausa, tačiau pastaraisiais metais tam tikri veiksniai lėmė, kad tinkamos poros mūsų zoologijos sode nebuvo. Gera pora priklauso nuo daug ko – labai svarbus voljerų paruošimas.
Mes jau kelerius metus ruošėme savo voljerus, juos plėtėme, aukštinome. Taip pat labai svarbus tinkamas pašaras – tinka tik gyva, kokybiška mėsa ir, žinoma, geras specialistų pasiruošimas sekti gyvūnų elgseną ir laiku reaguoti. O tam, kad grįžtume į tuos „auksinius laikus“, kai mūsų sodas didžiavosi leopardų jauniklių gausa, reikėjo rasti gerą porą. Šiuo metu pas mus gyvena dvi patelės – Venla ir Serko, atvykusios iš Švedijos ir Maskvos, ir patinas Dokas, atvykęs iš Prancūzijos.
O leopardai įsimyli sunkiai, todėl juokaujame, kad šis patinas labai išrankus. Tai jau trečioji jo patelė, tačiau panašu, kad pagaliau pataikėme“, – apie leopardų išrankų charakterį, renkantis partnerius, pasakojo specialistė.
Kauno sodas žymus leopardais
Žurnalistas Benediktas Marma dar 1967 m. rašė, kad Kauno zoologijos sodas garsėjo savo snieginių leopardų gausa. Kaune tuo metu buvo net 14 sveikų snieginių leopardų jauniklių, o pasaulyje tais metais jauniklių populiacija tesiekė 23 gyvūnus. Tais laikais rengtas straipsnis pasakojo apie rekordinį jauniklių skaičių atvedusią Kauno zoologijos sode gyvenusią leopardo patelę vardu Ramunė. Vienos vados metu ji atvedė net keturis jauniklius.
Nuo 1960 m. Kauno zoologijos sode, vieninteliame iš 11 zoologijos sodų pasaulyje, buvo pasiekti tokie puikūs šių gyvūnų veisimo rodikliai, kadangi šie gyvūnai jau tada buvo laikomi nykstančiais ir dalyvavo veisimo programose, norint atkurti jų populiaciją.
Snieginiai leopardai – nykstanti pasaulio plėšrūnų rūšis. Irbiai, arba snieginiai leopardai, sutinkami Azijos ir Afganistano kalnų rajonuose iki Vakarų Kinijos, Himalajuose, Tibete, Mongolijos kalnuose bei Altajuje. Maskuojamoji kailio spalva ir raštas puikiai slepia leopardą gamtoje.
Irbis – vienišas medžiotojas. Jis medžioja aukščiausiuose pasaulio kalnuose, kuriuose gyvūnų yra mažai, todėl ši katė, persekiodama grobį, kartais sukaria ilgą kelią. Jo jutimų organai nepaprastai išlavėję. Gebėdamas tyliai, be jokio garso judėti, leopardas labai arti prisėlina prie aukos ir staigiai ją puola. Medžioja įvairius kanopinius, kiškius, švilpikus ir kitus smulkius žvėrelius.
Leopardai poruojasi pavasarį. Jaunikliai gimsta akli ir visiškai bejėgiai. Sveria apie 500 gramų.
Snieginio leopardo kailinių trokštantys brakonieriai juos taip išmedžiojo, kad šie atsidūrė nykstančių rūšių sąraše.
Irbiai kasdien laka vandenį, tačiau, jeigu reikia, be vandens gali išbūti visą mėnesį. Klausa jų du kartus aštresnė už žmogaus, o tamsoje šis gyvūnas mato šešis kartus geriau negu žmogus.
Leopardas puikiai slepiasi, todėl gamtoje jį sunkiau pastebėti negu liūtą arba tigrą. Deja, snieginio leopardo kailinių trokštantys brakonieriai juos taip išmedžiojo, kad šie atsidūrė nykstančių rūšių sąraše. Išsaugoti šį nepaprastą gyvūną padeda zoologijos sodai.
Lietuvos zoologijos sode irbiai gyvena nuo 1955 m. Tai buvo patelė Princė. O pirmasis patinas Amūras – atvyko dar 1961 m. Iš viso irbiai mūsų sode veisėsi 22 kartus, gimė 32 jaunikliai, o sėkmingai užaugo 7 mažyliai. Tai vienos gražiausių laukinių kačių. Jos įrašytos į Tarptautinę raudonąją knygą. Paskutiniai leopardai Kaune gimė 2007 m., tačiau neišgyveno. O paskutinė sėkmingai išgyvenusių irbiukų vada sode gimė 1977 m.
Lankytojams – meilės dramos
Panašu, kad Lietuvos zoologijos sode šiuo metu kartu gyvenantys tigrai ir leopardai toliau savo dienas leis vienas kito draugijoje.
„Amūrinių tigrų pora Norda ir Edas drauge gyvena nuo vasario 8 d. Šiuo metu jau įvyko dvi tigrų rujos, todėl tikimės, kad gyvūnai poravosi. Tigrų voljerus nuolat stebime kameromis, tačiau ne visos voljero vietos yra gerai matomos, todėl spręsti dar anksti. Žinoma, jeigu paaiškės, kad tigrė laukiasi jauniklių, mylimuosius reikės trumpam atskirti.
Kai patelės pradeda lauktis jauniklių, jas atskiriame, nes tokia tvarka gyvūnai vadovaujasi ir gamtoje. Tačiau specialiai gyvūnų atskirai nelaikysime – pirmą kartą zoologijos sodo istorijoje tigrų pora gyvena kartu, todėl galima spręsti, kad ši pora bus stipri. Tačiau, žinoma, meilė be žaizdų – neįmanoma“, – pasakojo A.Grebliauskienė.
Meilė be žaizdų – neįmanoma.
Zoologijos sodo specialistai teigė, kad snieginiai leopardai poras susiranda iki gyvenimo galo.
„Pradėję poruoti snieginius leopardus manėme, kad naujai sudaryta pora bus nesėkminga, tačiau, matyt, jie tarpusavyje turėjo savo planų. Kiekvieną kartą bandydami suleisti šių leopardų porą, prie voljero budėdavome su bent kelių gyvūnų prižiūrėtojų komanda. Būdavome pasiruošę gyvūnus skirti šiltu vandeniu arba anglies dvideginio balionais.
Kai pirmą kartą suleidome Serko ir Doką, jie kibo vienas kitam į kailį ir kurį laiką matėme tik pilką kamuolį, iš kurio lakstė kailio pūkai. Tačiau pakartoję pažintį po kelių savaičių, pamatėme, kad gyvūnai ima geriau reaguoti vienas į kitą. Šiuo metu leopardai vienas kito nepaleidžia, voljere visuomet laikosi drauge.
Specialistai užfiksavo, kad gyvūnai poravosi – tai buvo tikra pergalė. Paprastai šių gyvūnų nėštumas trunka apie 100 dienų, todėl jau po kelių mėnesių galėsime tikėtis sulaukti rezultato. Tikimės, kad šią porą sudarėme sėkmingai ir toliau jie gyvens drauge“, – pasakojo A.Grebliauskienė.
Jaunikliai išvyks
Lietuvos zoologijos sode laikomi amūriniai tigrai ir snieginiai leopardai dalyvauja Europos nykstančių rūšių programoje, todėl, kaip tikina Lietuvos zoologijos sodo Plėšriųjų gyvūnų skyriaus vedėja A.Grebliauskienė, jauniklių likimas kol kas nėra aiškus.
„Programos kuratoriai spręs, kur toliau keliaus tigrų ir snieginių leopardų palikuonys, kadangi šiuos gyvūnus veisiame ne dėl asmeninio noro, o bandydami išsaugoti tų rūšių genofondą. Gyvūnų gerovė veisiant bet kurią gyvūno rūšį, nesvarbu, ji priklauso ar nepriklauso tam tikrai veisimo programai, turėtų būti prioritetas bet kuriame zoologijos sode.
Kai kurie sodai poras sudaro, kad būtų daugiau jauniklių, kadangi jaunikliai sutraukia itin daug lankytojų. Aš nemanau, kad reikėtų daryti taip – gyvūnas turi gerai jaustis ir susilaukti tiek palikuonių, kiek pajėgia, taip pat turėti tinkamą porą ir gerai nugyventi gyvenimą“, – apie gyvūnų veisimo programas pasakojo specialistė.
Liūtų meilė – šiek tiek kitokia
Lietuvos zoologijos sodo Plėšriųjų žinduolių skyriaus zoologė Jelena Trasauskienė pasakojo, kad lankytojai zoologijos sode galės išvysti ir kartu gyvenančius liūtus. Tiesa, šie gyvūnai dabar gyvens ne poroje, o bandoje.
„Jau seniai norėjome, kad zoologijos sode gyvenanti vieniša liūto patelė Molė turėtų draugiją, todėl praeitų metų lapkritį į Lietuvą atsigabenome du patinus. Šiuo metu gyvūnai gyvena viename voljere ir sudaro vadinamąjį „praidą“, tai yra bandą. Toks liūtų laikymo būdas artimiausias jų elgesiui gamtoje, todėl dėjome daug pastangų kad tai įvyktų“, – pasakojo specialistė J.Trasauskienė.
Liūtas – „Žvėrių karalius“ – puikus šio galingo plėšrūno apibūdinimas. Tai – antras pagal dydį kačių šeimos atstovas, valdžios simbolis. Gyvena savanose, miško savanose, krūmynuose.
Kastruoti liūtų patinai karčių netenka.
Tarp liūtų ryškus lytinis dimorfizmas. Patinai turi karčius, kurie paprastai tamsesni už viso kūno spalvą. Be to, patinai stambesni už pateles. Karčiai sudaro sąlygas liūtui atrodyti didesniam ir taip įbauginti priešininkus. Įdomu, kad kastruoti liūtų patinai karčių netenka.
Suaugę liūtai dažnai riaumoja, garsas girdimas už kelių kilometrų. Taip jie žymi teritoriją ir išblaško antilopių bandas. Liūtai medžioja ir ėda įvairiausius gyvūnus, bet dažniausiai medžioja patelės.
Gamtoje liūtų pagrindinis grobis yra vidutinio dydžio zebrai ir antilopės. Nors liūtai yra įspūdingo ūgio ir kitų matmenų, jų žandikaulių sukandimas beveik dvigubai silpnesnis už jų pagrindinį konkurentą medžioklėje – dėmėtąją hieną, su kuria dažnai konfliktuoja.
Zoologijos soduose šios plėšrios katės gauna 6–7 kg mėsos (jautienos, triušienos), šiek tiek žuvies, pieno, kiaušinių. Tam, kad mityba būtų visavertė, ji paįvairinama vitaminais ir mineralais. Patinai sveria iki 250 kg, patelės žymiai mažesnės, sveria iki 136 kg. Laisvėje liūtai išgyvena 10–14 metų, gyvena šeimomis – keletas giminystės ryšiais susijusių patelių su vaikais bei vienas ar daugiau patinų. Tai vienintelė katė, sudaranti poligaminę šeimą. Tokia liūtų bendruomenė vadinama „praidu“.
Atsiliepia šaukiami vardu
Pirmieji liūtai į Lietuvos zoologijos sodą atvyko 1955 m. – Akbaras ir Istra. Per visą laikotarpį šiame zoologijos sode liūtai susilaukė daugiau kaip 100 jauniklių. Ilgiausiai mūsų zoologijos sode išgyveno liūtas Princas, gimęs Kaune 1966 m., išaugintas veterinarijos gydytojų ir kritęs 1982 m., sulaukęs 16 m.
Liūtai, kaip ir dauguma stambiųjų plėšrūnų, puikiai pažįsta žmones, atsiliepia šaukiami vardu, turi gerą atmintį ir prisimena žmones, kuriuos pažinojo seniau. Paskutinis liūtukas Lietuvos zoologijos sode gimė 2008 m. ir išvyko į Kalvarijos zoologijos sodą.
Zoologijos sodo Plėšriųjų gyvūnų skyriaus vedėja A.Grebliauskienė teigė, kad tokie ekspozicijos pokyčiai buvo neišvengiami, kadangi liūtai gyventi vieni negali.
„Liūtas yra bandos gyvūnas, todėl prieš kelerius metus po sunkios ligos kritus mūsų patinui Simbai pastebėjome, kad likusi patelė yra itin liūdna. Ėmėme ieškoti jai kompanijos. Visų pirma reikėjo rasti lėšų naujiems gyvūnams, suremontuoti voljerus, įrengi šildomas grindis. Prie to prisidėjo visiems žinoma įmonė „Liūtukas ir Co“ ir kiti rėmėjai bei dosnūs lankytojai.
Kadangi dabar zoologijos sode gyvenanti liūto patelė Molė yra sulaukusi 15 metų, o liūtai paprastai gyvena apie dvidešimt, poros jai nebeieškojome. Buvo nutarta rasti du jaunus liūto patinėlius, kurie jai palaikytų kompaniją ir leistų gyvūnui paskutinius savo metus praleisti geros psichinės ir fizinės sveikatos“, – apie liūtų atsigabenimo priežastis pasakojo A.Grebliauskienė.
Nors liūtai vieni kitiems turėjo palaikyti kompaniją, zoologijos sodo specialistai neslepia, kad jų suleidimas taip pat nebuvo lengvas.
Iš pradžių zoologijos sode ilgus metus gyvenanti liūtė pyko ant naujai atvykusių liūtukų, todėl gyvūnus teko laikyti atskyrus kelių metrų pertvara tarp voljerų.
„Iš pradžių zoologijos sode ilgus metus gyvenanti liūtė pyko ant naujai atvykusių liūtukų, todėl gyvūnus teko laikyti atskyrus kelių metrų pertvara tarp voljerų. Sausio pabaigoje pavyko panaikinti pertvarą ir gyvūnai galėjo bendrauti per juos skiriančią tvorą. Ilgai stebėjome jų elgesį, netgi konsultavomės su kolegomis iš didžiausio Anglijoje esančio Whipsnade zoologijos sodo, kada gi bus geriausias laikas gyvūnus suleisti gyventi drauge.
Pirma leidome liūtei susidraugauti tik su vienu patinu, vėliau ir su abiem. Šiuo metu dar vis stebime gyvūnus, tačiau naktimis jau paliekame juos viename voljere. Panašu, kad sudarėme tinkamą būrį. Jau ima ryškėti ir dominuojantis patinas, turbūt tai bus atvykęs liūtas vardu Guris, jo brolis Dango turės būti brolio šešėlyje“, – apie gyvūnų charakterius pasakojo A.Grebliauskienė.
Lietuvos zoologijos sodo specialistai itin džiaugiasi šiuo pavasariu, kadangi tokia gyvūnų santarvė zoologijos sode buvo jau seniai.
„Dabar džiugus metas, seniai jau taip buvo. Galime pasigirti tuo, kad savo gyvūnams sudarėme geras sąlygas, supratome, ko jie nori. Tai akivaizdžiai matosi. Atvykite ir patys galėsite stebėti meilės pavasarį zoologijos sode“, – zoologijos sode esančiomis permainomis džiaugėsi J.Trasauskienė.
