Nebūčiau patikėjusi ir tuo, kad po kelių savanoriavimo savaičių nebegalėsiu įsivaizduoti, kaip galima leisti laiką ant kranto, ir trokšiu sugrįžti į vandenyną; kad savanoriškas darbas pakeis mano požiūrį į žmogaus galimybes bei jo santykius su gamta.
Bet po savanoriškam darbui skirtos vasaros galiu teigti, kad dauguma dalykų priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Tad tai, kas kartais atrodo neįmanoma, pasirodo, galima pasiekti pasitelkus drąsą, norą ir ryžtą.
Savanoriavimo organizacija – kas tai?
Baigusi antrąjį studijų kursą, išlaikiusi egzaminus, atsikvėpusi, nusprendžiau, kad vasara neturi praeiti veltui. Pradėjus ieškoti informacijos apie darbo jaunimui galimybes, netikėtai Edinburgo universiteto, kuriame mokausi, interneto svetainėje perskaičiau skelbimą apie savanorišką darbą organizacijoje „Atlantic Whale Foundation“ (AWF, angl. – Atlanto banginių fondas).
Norėdama įsitikinti šios organizacijos patikimumu, susisiekiau su buvusiais jos savanoriais ir projektų vadovais. Iš rastos informacijos paaiškėjo, kad AWF – nevyriausybinė savanorių organizacija, įsteigta 1995 metais Londone, bet veikianti vienoje is Kanarų archipelago salų – Tenerifėje.
Nusprendusiai atlikti su aplinkosauga ir ekologija susijusią savanoriavimo praktiką, išnaršiusiai visus įmanomus žiniatinklius, susisiekusiai su dešimčių organizacijų vadovais, AWF atradimas man buvo tikra palaima. Visų pirma – dėl jos veiklos. Organizacija užsiima trimis pagrindiniais projektais Siera Leonėje, Tenerifėje bei Argentinoje. Didžiausias ir labiausiai išvystytas yra delfinų bei banginių stebėjimo ir apsaugos projektas Tenerifėje. Būtent jis ir patraukė mano dėmesį.
Oficiali informacija teigė, kad pagrindinė veikla yra delfinų bei banginių stebėjimas, jų ypatingo elgesio identifikacija, migruojančių rūšių kontrolė ir visuomenės informavimas apie problemas, susijusias su šių žinduolių naikinimu. Taip pat buvo paminėta, kad savanoriai turės galimybę susipažinti su unikalia salos gamta ir istorija. Po neilgų svarstymų, šeimos panikos ir abejonių paraiška buvo užpildyta, pasirašyta ir išsiųsta. Taip prasidėjo mano savanoriavimo vasara.
Prie Kanarų gyvena 28 banginių ir delfinų rūšys
Vos pasiekusi salą nusiteikiau nuotykiams ir netikėtumams. Nesijaučiau stereotipinis turistas, trokštantis pasideginti Kanarų paplūdimiuose. Priešingai, buvau tikroji keliautoja, turinti savo maršrutą ir tikslą. Jau dvejus metus mokiausi ispanų kalbos, tad nusprendžiau netarti ne žodžio angliškai – oro uoste, autobuse ir su taksi vairuotoju šnekėjau tik ispaniškai. Vietiniai gyventojai į tai reagavo labai šiltai.
Nors jau pirmas susitikimas su sala ir jos gyventojais buvo itin šiltas ir draugiškas, tačiau tik pasiekusi organizacijos būstinę atsikvėpiau su palengvėjimu. Organizacijos būstinė yra įsikūrusi kalnų miestelyje Aronoje, Tenerifės pietuose, maždaug 18 kilometrų nuo jūros kranto. Tai ir garantuoja atsiribojimą nuo turistinių atrakcijų ir autentiškos Kanarų salų aplinkos artumą.
 |
| Olgos Buto nuotr./Po ilgos darbo dienos – AWF būstinės terasoje. |
„La casa de los delfines“ – būtent taip vadinasi namas, kur gyvena ir dirba savanoriai. Kiekvienas naujokas turi atlikti tam tikras užduotis prieš pradėdamas veiklą. Visų pirma, išnagrinėti iškeltą problemą ir susipažinti su organizacijos tikslais. AWF, kaip minėjau, siekia atkreipti visuomenės dėmesį į banginių ir delfinų apsaugą, informuoti apie jų gyvenimo natūralioje aplinkoje ypatybes.
Ši organizacijos veiklos vieta buvo pasirinkta ne be pagrindo – Atlanto vandenyse, tarp trijų Kanarų salų (La Gomeros, Tenerifės ir La Palmos), gyvena per 28 rūšių delfinų ir banginių. Dauguma iš jų yra migruojančios – pavyzdžiui, tam, kad pamatytume pilkąjį banginį, reikia žinoti jo migracijos laiką – vietiniai gyventojai žino, kad tai yra balandžio mėnuo. Pilkasis banginis yra vienas didžiausių atstovų banginių šeimoje – jo ilgis gali siekti 15 metrų, tad apie susitikimą su šiuo žinduoliu svajoja visų kartų AWF savanoriai.
Nors pavasarį banginių migracija vyksta aktyviausiai, vasarą savanoriai taip pat gali pasigirti susitikimais su migruojančiomis rūšimis – rugjūčio mėnesį tarp Kanarų salų keliauja Braido ruožuočiai, kurių ilgis siekia 14 metrų, bei Atlanto dėmėtieji prodelfinai. Pastovūs Kanarų vandenų gyventojai yra ilgapelekės grindos (iki 7 metrų ilgio), kurios priskiriamos delfinų šeimai, nors jų elgesys ir gyvenimo būdas yra labiau panašūs į banginių, ir afalinos.
Žudymą stabdo milijonas parašų
Visa tai sužinojau jau po kelių savaičių, praleistų su patyrusiais savanoriais ir laivų įgulomis. Beje, laivų kapitonai ir vietiniai gyventojai šiltai ir atvirai bendravo su savanoriais – niekas iš jų nebuvo abejingas iškilusiai problemai. O pagrindinė problema yra ta, kad daugybė banginių rūšių nyksta, delfinai yra masiškai žudomi tam tikrose pasaulio vietose.
 |
| Olgos Buto nuotr./Ilgapelkės grindos keliauja tik šeimomis! |
Visuomenėje, kurioje jau du amžius dominuoja industrializacijos ir kapitalizmo vertybės, ilgai buvo nekreipiamas dėmesys į besaikes medžiokles vandenynuose. Jų aukomis vien 1900–1960 metais tapo 360 000 mėlynųjų banginių – vienų didžiausių ir ilgiausių pasaulio žinduolių. 2002 metų duomenimis, pasaulio vandenynuose gyvena tik apie 25 000 šios banginių rūšies atstovų, kuriuos Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (International Union for Conservation of Nature) įtraukė į Raudonąją knygą.
1986 metais buvo paskelbtas moratoriumas, kuriuo uždrausta bet kokia banginių medžioklė. Tačiau rezonansą sukėlė pagrindinių medžiotojų – Norvegijos, Islandijos ir Japonijos – reakcija. Būtent šios trys šalys išsaugojo teisę medžioti banginius, motyvuodamos tuo, kad tokia medžioklė yra pagrįsta šių šalių tradicijomis ir istorija.
1992 Tarptautinė banginių medžioklės komisija inicijavo moratoriumo panaikinimą bei medžioklės kvotų įvedimą. Sprendimas iki šiol nėra priimtas ir prie jo yra grįžtama per kiekvieną komisijos susirinkimą. Pastarasis įvyko 2010 m. birželio 21 d. Tada kvotų įvedimą sustabdė masinės peticijos su daugiau nei milijonu parašų ir atskirų mokslininkų pareiškimais. Parašus surinko daugybė savanoriškųjų organizacijų, viena iš jų – AWF.
Kaip tai veikia iš tikrųjų?
Tikriausiai, banginių stebėtojo darbas yra vienas iš nuostabiausių galimų užsiėmimų. Jau po pirmos kelionės į vandenyną nenustodama galvojau apie kartu migruojančias banginių šeimas, bangose žaidžiančius delfinus. Labiausiai žavėjo tai, kad viskas vyksta atviruose vandenyse. Ten, kur šie gyvūnai jaučiasi laisvi ir nepriklausomi, ir kur mes esame tik svečiai ir stebėtojai.
Organizacijos savanoriai išplaukia į atvirą vandenyną banginių stebėjimo laivais, kurie siūlo turistams 2–5 valandų keliones. Pietinėje Tenerifės pakrantėje yra daugybė turistinių vietovių ir nedidelių uostų, trijuose iš jų – Puerto Cologne, Las Galletas ir Los Gigantes – dirba savanoriai. Paprastai savanorio darbo diena yra skirstoma į dvi dalis – tai rytinė ir popietinė kelionės laivu. Kiekviena kelionė užtrunka apie 3–5 valandas, kartais pasitaikydavo dienų, kai užmiršti žemės po kojomis pojūtį.
 |
| Olgos Buto nuotr./Kelionės po salą: vienas iš seniausių Kanarų archipelago miestų – Kandelarija |
Vienas iš AWF principų yra toks: „Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs“ (You must be the change you wish to see in the world. – Mahatma Gandhi). Be jokių abejonių, ši mintis – tiesa. Aiškus galutinio tikslo suvokimas, gilios žinios ir nepalaužiamas noras keistis akivaizdžiai sumažina atstumą tarp problemos ir jos sprendimo.
Kiekvienos kelionės metu turistai turi galimybę stebėti natūralioje aplinkoje gyvenančius delfinus (afalinas) bei banginius (ilgapelekes grindas). Susitikimas su šiais vandenyno gyventojais gali trukti nuo 10 iki 25 minučių. Savanoriai tuo metu turi užfiksuoti oro bei vandens sąlygas, nustatyti ir atskirti ypatingos elgsenos bruožus, suskaičiuoti žinduolių kiekį, nustatyti kiek iš jų yra jauniklių – tai yra gana sudėtinga, bet laivo įgula visada padeda naujokams (tad ispanų kalbos žinojimas – tikras pranašumas). Kiekvienoje kelionėje laivu dalyvauja 2 savanoriai, kurie turi pasiskirstyti darbą – vienas iš jų užpildo duomenų bazę, o kitas yra atsakingas už nuotraukas ir video medžiagą.
Kaip ir kada atsirado savanoriai?
Savanariavimo istorija prasidėjo ne taip seniai, bet nuo to laiko daug kas buvo nuveikta. Jeigu Lietuvoje savanoriavimas iki šiol yra gana reta ir uždara veikla, Vakarų šalys, be abejonės, gali pasigirti aktyviai veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, vis didėjančiu jaunų žmonių, trokštančių savanoriauti, skaičiumi ir visuomenėje įsigalėjusia nuomone, kad savanoriavimas – tai ne tik neapmokamas darbas, bet ir neįkainojama investicija į savo asmenybės brandą.
Šiandien viena iš didžiausių pasaulio savanoriavimo sistemų (World Volunteer Web) jungia per 20 000 organizacijų.Kad tai būtų suvokta, Vakarų visuomenei reikėjo išgyventi Pirmąjį pasaulinį karą. Būtent 1920 metais savanoriai is Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Šveicarijos susirinko Prancūzijoje tam, kad atstatytų karo veiksmų sunaikintą Verdeno miestelį. Tai ir buvo pirma oficiali savanoriškumo akcija, po kurios buvo sukurta nevyriausybinė organizacija Tarptautinė pilietinė tarnyba (Service Civil International).
Šiandien viena iš didžiausių pasaulio savanoriavimo sistemų (World Volunteer Web) jungia per 20 000 organizacijų, dirbančių tokiose srityse, kaip vaikų apsauga, išsilavinimas, žmogaus teisių gynimas ir gamtosauga.
Nevyriausybinės organizacijos – kokia jų vertė?
Ekologijos ir aplinkosaugos klausimais pradėta rimtai domėtis nuo 1972-ųjų, kai 113 pasaulio šalių atstovai susirinko į Jungtinių Tautų aplinkosaugos konferenciją Stockholme. Būtent šioje konferencijoje buvo priimta pirmoji oficiali deklaracija bei 26 veiklos principai, kurie dabar yra laikomi tarptautinės aplikosaugos teisės pagrindu.
 |
| Olgos Buto nuotr./Geros nuotaikos požymis – ilgapelekė grinda nusiteikusi pašokti ant nugaros. |
Nevyriausybinės organizacijos aktyviai dalyvavo konferencijos veikloje, priimant jos sprendimus ir sulaukė pripažinimo tarptautinėje politikos arenoje.
Nors taptautinis pripažinimas suteikia daugiau galimybių, be abejo, pagrindinė vertybė – savanoriavimo poveikis pačiam žmogui. Tikriausiai, reikia pamatyti banginių šeimą ryte vandenyne, nerūpestingai keliaujančią kartu, pasikalbėti su turistu iš Japonijos, kuris nė karto negirdėjo apie savo šalies vykdomą agresyvią banginių bei delfinų medžioklės politiką ir net neįsivaizdavo, kad kiekvienais metais jo tautiečiai sumedžioja 28 000 delfinų, ir įtikinti jį pasirašyti AWF peticiją.
„Savanoris – tai...“ – neoficiali versija
Tai Emily iš Australijos, Chrisas iš Anglijos, Julienas iš Prancūzijos bei Sanderis iš Nyderlandų; tai žmogus, kuriam pakanka drąsos ir ryžto pagrįsti savo neabejingumą gamtai ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Tai ne beprotis fanatikas, trokštantis pakeisti pasaulį per vieną dieną. Tai situaciją suvokiantis ir savo veiksmus vertinantis žmogus. Praktiška pastaba – asmeninius reikalavimus ir kaprizus būtina palikti namie, o išlepintiems komforto ir patogumų reikės keistis, norint išgyventi savanorių aplinkoje nors savaitę.
Tokios aplinkos ypatingas bruožas – laisvė pasirinkti. AWF būstinė kalnuose negali pasiūlyti visko, prie ko yra pripratęs šiuolaikinis žmogus. Bet tikrai gali pasiūlyti tai, ką šis žmogus prarado gelžbetoninėse miestų džiunglėse – meilę gamtai ir savęs, kaip gamtos dalelės, suvokimą.
Po savanariavimo vasaros dar kartą įsitikinau, kiek daug dar galima suprasti, sukurti ir nuveikti. Žinau, kad ne tik aš dirbau stebėtoja, vandenyno gyventojai irgi stebėjo ir domėjosi mūsų laivais. Mes galėjome jausti jų nuotaikas, o jie tuo tarpu nagrinėjo mūsų elgesį. Tai nebuvo ne vienašalis, o abipusis domėjimasis.
Visi šie mažieji darbai ir potyriai padeda suvokti vieną indėnų išmintį, kuri teigia, kad mes iš tikrųjų nepaveldėjome Žemės iš savo protėvių, priešingai – mes tiesiog pasiskolinome ją iš savo vaikų.
Plačiau apie AWF ir savanoriavimą skaitykite čia:
http://www.whalenation.org
http://www.worldvolunteerweb.org
http://www.savanoris.lt
