Nuo senovės lietuvių minimą kovarnių dieną (kovo 4 d.) daugelyje kolonijų paukščiai jau užsiiminėjo lizdus. O tai jau tikros pavasario pradžios požymis. Šią dieną kaime patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Tačiau, deja, retame Lietuvos kaime ar miestelyje berasime perinčius kovus – didžiąją dalį daugelį metų egzistavusių kolonijų žmogus paprasčiausiai išnaikino – išardė lizdus, šūviais naikino į senąsias perėjimo vietas sugrįžusius paukščius.
Deja, retame Lietuvos kaime ar miestelyje berasime perinčius kovus – didžiąją dalį daugelį metų egzistavusių kolonijų žmogus paprasčiausiai išnaikino.
Lietuvos ornitologų draugija (LOD) pranešime spaudai apgailestauja, kad aktyviausi šių barbariškų akcijų iniciatoriai buvo savivaldybių darbuotojai, seniūnai ar net klebonai, t. y. žmonės, kurie turėtų kurti gražią ir draugišką aplinką, siekti taikaus sambūvio su mus supančia gamta. Taip jau gavosi, kad dabar didesnėje šalies dalyje kaimo žmonės apie kovų „parlėkimą“ pavasarį ar jų perėjimo pradžią gali sužinoti tik iš žiniasklaidos, o apie senąsias tradicijas tik pasiskaityti, nes gyvai jų puoselėti nebesigauna dėl paprastos priežasties – nebeliko pačių kovų.
Kokia tikroji kovų būklė mūsų šalyje?
2014 metais LOD vykdytos šalyje perinčių kovų inventorizacijos metu surinkti duomenys šokiravo gamtininkus. Pasirodo, kad iš šešiasdešimties savivaldybių, kovų kolonijų neaptikta net vienuolikoje – Neringoje, Telšių, Pakruojo, Jurbarko, Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Birštono, Vilniaus rajono, Varėnos ir Druskininkų. O juk daugelis jų nuo seno pasižymėjo perinčių kovų gausa.
Pakruojo savivaldybė dėl skaitlingų kovų kolonijų buvo pasivadinusi netgi „varniukų“ sostine. Dabar šioje „sostinėje“ nebeliko nė vieno perinčio kovo, o Pakruojis gali būti puikiu neapgalvoto gamtos naikinimo pavyzdžiu. Mažiau šimto perinčių porų rasta Palangos, Akmenės, Šiaulių miesto ir Zarasų savivaldybėse kur taip pat neapsieita be drastiško kovų naikinimo.
Šiuo metu Lietuvoje liko maždaug trečdalis prieš trisdešimt metų egzistavusių kolonijų, o per paskutinius du dešimtmečius perinčių porų skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai. Remiantis tarptautinių gamtosauginių organizacijų rekomendacijomis, rūšiai nykstant tokiu mastu, ji turėtų būti skelbiama saugoma. To daryti neskubama, nes užtikrinti efektyvią tokiais tempais nykstančios rūšies apsaugą yra nelengvas uždavinys.
Tačiau šalies ornitologai negali abejingai stebėti katastrofiška tampančios kovų padėties. 2014 m. Lietuvoje kovą paskelbusi „Metų paukščiu“, LOD siekė atkreipti visuomenės ir aplinkosaugos institucijų dėmesį į šią rūšį, kuriai šiuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys ir net specialios apsaugos priemonės. Tai patvirtino ir tais metais vykdytų kovų kolonijų inventorizacijos rezultatai.
Šiuo metu Lietuvoje liko maždaug trečdalis prieš trisdešimt metų egzistavusių kolonijų, o per paskutinius du dešimtmečius perinčių porų skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai.
Žmogaus paskelbtas priešu
Kovai dažnai skelbiami nepageidaujamu žmogaus kaimynu. Pirmiausia, dėl keliamo triukšmo. Dažnam nepatinka, kad paukščiai veisimosi vietose teršia aplinką. Tačiau šiuo atveju visgi iškyla tas pats klausimas: ar mes esame pakankamai tolerantiški greta mūsų gyvenantiems gyvūnams. Ir dilema: ar žmogus yra visagalis Žemės savininkas, galintis visą aplinką tvarkyti taip, kaip jam patogu ir naudinga, ar visgi yra tos pačios aplinkos dalis ir turi sugyventi su ja?
Kovo atveju dažnai tenka spręsti šią dilemą, nes šis paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, kurdavosi greta jo, ne tik perėdavo jo kaimynystėje, bet ir maitinosi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodamas su juo, o vykdydamas jam skirtą misiją – palaikydamas gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų.
Tačiau žmogus dažnai mato tik tai, kas jam nepatinka, trukdo. Gaunasi paradoksali situacija – kovui labai reikia žmogaus (tiek dėl perėjimo, tiek maitinimosi sąlygų), o žmogui kovas dažnai atrodo nepageidaujamas triukšmadarys ir aplinkos teršėjas. Net neįvertinant jo svarbos ne tik pačiam žmogui, bet ir visai ekosistemai.
Dažniausiai matoma tai, kas nepatinka – gyvenviečių parkuose, skveruose, kapinėse ar klebonijose kovų lizdais tankiai nusėti medžiai. Nepatinka jų keliamas triukšmas, nors mašinų keliamas triukšmas miestuose jiems netrukdo. Taigi, nors kovai turi nedaug natūralių priešų, žmogus tampa didžiausia jų nelaime, tam tikra prasme juos priviliodamas tinkama aplinka (ne tik veisimuisi tinkamais želdiniais, bet ir netvarkingais šiukšlių konteineriais, kur kovai apsčiai randa maisto), o vėliau stengdamasis naikinti nepageidaujamus kaimynus.
Tačiau vis dėlto vertėtų prisiminti, kad gyvename jau 21 amžiuje ir išsivysčiusiose šalyse gamtosauginė etika žengia koja kojon su kultūros ir žmogaus gerovės puoselėjimu. Ornitologams norėtųsi tokia šalimi laikyti ir Lietuvą. Nors kovų šaudymas prie lizdų, kiaušinių ar net jauniklių naikinimas parodo, kad mūsų visuomenėje dar gajus ilgus sovietmečio metus skiepytas vartotojiškas požiūris į gamtą. Kovus vis bandoma išvaryti iš paskutinių likusių jų kolonijų tam pasitelkiant įvairiausias priemones – pradedant paukščių baidymu ir baigiant perinčių paukščių bei jų lizdų naikinimu.
Ką gali padaryti kiekvienas mūsų?
Deja, ir aplinkosaugos institucijos ne visada apgina prieš žmogų bejėgiu atrodantį kovą. Ką jau kalbėti apie daugumą savivaldybių, seniūnijų. Todėl nepaprastai svarbu, kad gamtosaugai neabejinga visuomenės dalis imtųsi kovų gynėjo vaidmens. Tuo paremta ir LOD iniciatyva, prašanti visų, gamtos išsaugojimu besirūpinančių žmonių pranešti apie kovų ir jų lizdų naikinimo veisimosi metu atvejus. O jų vis dar pasitaiko iki šiol.
Kovus vis bandoma išvaryti iš paskutinių likusių jų kolonijų tam pasitelkiant įvairiausias priemones – pradedant paukščių baidymu ir baigiant perinčių paukščių bei jų lizdų naikinimu.
Ypač svarbu tokią informaciją gauti operatyviai, kuomet galima užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams, o kaltininkus nubausti. Kovų naikinimo klausimas, kaip ir kasmet išlieka aktualus Plungėje, kur jis svarstytas net savivaldybės taryboje. Daug diskusijų kasmet verda dėl didžiausios šalyje kovų kolonijos Dotnuvoje likimo. Bandoma kovus išguiti ir iš Vilniaus miesto, kur savivaldybė pasirinko „tylaus“ naikinimo taktiką.
Niekaip negali su kovų kaimynyste susitaikyti ir Palangos, Utenos bei kitos savivaldybės. Tačiau ornitologai nori priminti, kad paukščių šaudymas perėjimo vietose ar lizdų naikinimas veisimosi metu, t. y. po kovo 1 d., yra didžiulis nusižengimas su atitinkamomis nuobaudų priemonėmis. Svarbu, kad tokie faktai būtų išaiškinti.
Tačiau mūsų teisės aktai leidžia kovus baidyti jų veisimosi vietose tuo siekiant juos „išprašyti“ iš nepageidaujamų vietų, pavyzdžiui kapinių ar miesto rekreacinių zonų. Atlikti tyrimai parodė, kad lizdų išardymas žiemos metu ir vėlesnis paukščių baidymas jiems tik atskridus į buvusias veisimosi vietas, priverčia kovus ieškoti naujų perėjimo vietų. Tokiu būdu išvengiama tiesioginio paukščių ir jų palikuonių naikinimo. Tačiau reikia nepamiršti, kad kovai vis vien įsikurs kažkur netoliese. Todėl net ir organizuojant jų baidymą, reikia pagalvoti ar nenutiks taip, kad paukščiai iš miesto parko ar poilsio zonos persikels prie mokyklų, į judrias miesto vietas, kapines, kur konfliktas su žmogumi tik augs. O tuomet bus griebtasi barbariško lizdų ar perinčių paukščių naikinimo prisidengiant rūpinimusi visuomenės sveikata ir pan.
LOD sieks iš esmės keisti tokią situaciją, pirmiausiai pasitelkiant viešumą, kuris kartais duoda žymiai geresnius rezultatus nei teisinės priemonės. Todėl LOD prašo visų šalies piliečių pranešti jai apie pastebėtus kovų šaudymo ar lizdų naikinimo perėjimo metu atvejus. LOD viešins visus tokių „akcijų“ vykdytojus, informuos visuomenę ir apie jų organizatorius bei leidimus naikinimui išdavusius asmenis, apie gamtosauginius ir medžioklės taisyklių pažeidimus informuos atitinkamas aplinkosaugines institucijas. Jūsų pranešimų laukia draugijos sekretoriato darbuotojai: lod@birdlife.lt; (8 5) 213 0498.
Trumpai apie kovą
Kovas visuomet buvo žmogaus palydovas, net ir Viduramžiais Europoje įsikurdavęs miestuose ar atskirose dvarų sodybose, pilių satelitinėse gyvenvietėse. Todėl natūralu, kad ir dabar beveik visuomet glaudžiasi prie žmogaus, jo kaimynystėje augančiuose aukštuose medžiuose, kur peri įvairaus dydžio kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Didžiausiose žinomose kolonijose Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei po tūkstantį užimtų lizdų, nors paskutiniais metais didelės kolonijos nyksta visoje šalies teritorijoje.
Kovas visuomet buvo žmogaus palydovas, net ir Viduramžiais Europoje įsikurdavęs miestuose ar atskirose dvarų sodybose, pilių satelitinėse gyvenvietėse.
Viena iš priežasčių, yra perinčių paukščių persekiojimas ar net naikinimas visokiais, taip pat ir neleistinais būdais, pavyzdžiui, šaudant perinčius paukščius. Tenka apgailestauti, kad dalis visuomenės, ypač stokojanti ekologinių žinių ar su vyraujančia vartotojiška mąstysena (atseit, „viskas, kas aplinkui, priklauso man ir turi būti, kaip aš noriu“), vis dar nevengia drastiškų priemonių.
Kovai nyksta daugelyje Europos šalių
Nors kovai matomi visur – ir kaime, ir mieste – pastaraisiais metais nustatyta, kad daugelyje Europos šalių jie sparčiai nyksta. Vakarų Europoje, pirmiausiai, dėl to „kaltas“ intensyvus žemės ūkis, kuris tiesiogiai siejamas su gausiu pesticidų naudojimu. Šios medžiagos, patekusios į kovų organizmą (ko jie negali išvengti, nes maitinasi žemės ūkio naudmenose), daro įtaką ne tik žemam rūšies produktyvumui, bet neretai yra ir suaugusių paukščių mirties priežastis. Taip kovai, naikindami žemės ūkio kenkėjus, patys patenka į šiems paspęstus spąstus.
Rytų Europoje, kur gamtosauginės tradicijos dažnai nėra siejamos su lygiateisiu žmogaus ir gyvosios gamtos vertybių sugyvenimu kartu, laikantis pakantumo ir tolerancijos principo, kovai paprasčiausiai paskelbiami kaip nepageidaujamas žmogaus aplinkos komponentas su atitinkamais, toliau sekančiais sprendimais – naikinti, vyti, išvaryti. Dėl to kovų kolonijos nyksta, o pats paukštis Lietuvoje praranda savo etnografinę savastį. Pavyzdžiui, Lenkijos ornitologai, dėl spartaus rūšies nykimo, siūlo kovus įtraukti į šalies saugomų paukščių sąrašą. Taigi, rytinėje Europoje kovai nukenčia labiausiai: dėl vis intensyvėjančio žemės ūkio ir žmogaus persekiojimo.
