Triukšmo bijo ne visi
Nerimą savo augintinių elgsenoje veislyno „Gyvatės ašara“ savininkė, Vilniaus miesto šunų mylėtojų bendrijos pirmininkė, tarptautinės kategorijos teisėja Livija Zizevskė pastebi dar prieš šventes. „Tik išleidžiu vakare į kiemą, jie, žiūrėk, jau prie kitų durų stovi. Jie apsimeta, kad man nieko nepasakos, ir aš apsimetu, kad nieko nesupratau, bet iš jų elgesio suvokiu, kad medžioklės sezonas prasidėjo“, – juokiasi šešių korgių šeimininkė.
Nuo petardų ir fejerverkų menkai tesaugo ir gyvenimas už miesto. „Gyvename netoli mokyklos, pro mus praeina daug jaunimo, kurie su savo bombioškėm gąsdina visus. Šiuo periodu šunis leidžiu į kiemą ar einu su jais pasivaikščioti tik tada, kai moksleiviai dar miega arba jau miega. Kai didelis vaikų judėjimas, šunų iš viso neleidžiu į lauką“, – sako L.Zizevskė.
Natūralu, kad šuo bijo triukšmo. Bėgti tolyn nuo grėsmingo triukšmo užkoduota gyvūno instinktuose
Natūralu, kad šuo bijo triukšmo. Bėgti tolyn nuo grėsmingo triukšmo užkoduota gyvūno instinktuose, tačiau kai kurioms veislėms per ilgus metus tą prigimtinę baimę pavyko sumenkinti.
„Yra veislių, kurios buvo veistos šitą baimę genetiškai panaikinant. Tai medžiokliniai, darbiniai pareigūnų šunys, kurie neturi bijoti šūvio. Jie turi praeiti specialius šūvių testus. Šio testo nepraėję, negali būti toliau veisiami kaip darbiniai šunys“, – kalba veisėja. Visi kiti šunys, anot jos, daugiau ar mažiau bijo fejerverkų trenksmo ir blyksnių, todėl šeimininkui privalu gyvūnui sudaryti tokias sąlygas, kad tos baimės liktų kuo mažiau.
Treniruoti ir duoti vaistų?
Dažnai girdimas specialistų patarimas – pratinti gyvūną prie triukšmo. Pavyzdžiui, keletą savaičių leisti fejerverkų garso įrašus. Iš pradžių labai tyliai, kaip foną, tuomet vis garsiau.
L.Zizevskė į tokias treniruotes žiūri skeptiškai. „Mano nuomone, jei bijantį šunį pradėsime dirbtinai treniruoti, tik dar labiau tą situaciją gilinsime, nes šuo apskritai gyvens patirdamas nuolatinę įtampą. Esu mačiusi, kaip prievartos būdu šuo mokomas nebijoti šūvio. Tada atrodo, kad jis iš viso nesiorientuoja aplinkoje. Iš šono žiūrint – šūvio lyg ir nebijo, bet nuolat gyvena patirdamas stresą“, – aiškina veislyno savininkė.
Dar griežtesnę nuomonę moteris turi apie kai kurių gydytojų rekomenduojamus raminamuosius vaistus. „Jokių medikamentų nenaudoju, nes chemija yra chemija, tu negali žinoti, kaip tai paveiks. Šuns baimės problemą spręsti medikamentais tas pats, kas ir su mažu vaiku: vaikas ko nors nesuprato, aš jam kyšt tabletę, eik miegoti ir viskas. Aišku, sudėtingiau tą problemą spręsti kitais būdais, bet tai būtų ne vienkartinis sprendimas“, – sako patyrusi šunų augintoja.
Vaistus ji pateisina tik tada, jei šuo neadekvatus ir jo psichika itin jautri – gyvūnas draskosi, žaloja save.
Paruoškite namus
Visiškai izoliuoti nuo aplinkos triukšmo augintinio nepavyks, tačiau reikia pasistengti sudaryti namuose jam kuo geresnes sąlygas. Sandariai uždarykite langus ir duris, užtraukite užuolaidas. Jei šuo turi narvą, kuriame saugiai jaučiasi, apdenkite jį, kad augintinis matytų kuo mažiau blyksnių.
L.Zizevskė pasakoja, kad ruošdamasi neramiai nakčiai stengiasi sudaryti kuo ramesnes sąlygas ir pati išlieka rami. „Nepalieku šunų tamsoje, stengiuosi palikti šviesą. Kuris nors labai bijantis šūvių į narvą atsigula, kitas vėl kokį kampelį turi, bet pati nepanikuoju, tada jie irgi ramiai guli“, – aiškina Vilniaus miesto šunų mylėtojų bendrijos pirmininkė.
Naujametinę naktį šeima stengiasi būti namuose, tačiau jei kur nors išvyksta, paprašo kaimynų pasirūpinti, kad namuose nebūtų visiška tyla – įjungtų šviesas ir televizorių. Nors lauko triukšmo visiškai užgožti neįmanoma, jį galima sušvelninti. „Tuomet ir tie šaudymai šunims visai kitaip atrodo“, – sako L.Zizevskė.
Visiškai izoliuoti nuo aplinkos triukšmo augintinio nepavyks, tačiau reikia pasistengti sudaryti namuose jam kuo geresnes sąlygas. Sandariai uždarykite langus ir duris, užtraukite užuolaidas.
Sudaryti foną – palikti šviesą, muziką ar televizorių – ji pataria ir tiems, kurie labai nori išeiti pasižiūrėti eglutės. „Gyvūnui bus šiek tiek ramiau“, – sako L.Zizevskė.
Vis dėlto labai jautriai šaudymus išgyvenančių šunų šeimininkams moteris nerekomenduoja augintinių palikti vienų.
Nekelkite panikos
Namuose pasilikusiems šeimininkams šunų mylėtoja pataria elgtis kuo ramiau ir nesureikšminti situacijos.
„Šuo – gaujos narys, jam žmonių šeima yra gauja, kurioje egzistuoja tokia pat hierarchija, kaip tarp vilkų. Įsivaizduokite: šuniui taip baisu ir dar gaujos vadas ima blaškytis – gyvūnui dar baisiau“, – aiškina L.Zizevskė.
Triukšmo bijančių šunų šeimininkams ji pataria neaštrinti situacijos: nepulti pernelyg guosti, drąsinti augintinio. Jei šuo saugiausiai jaučiasi po vonia ar giliausiame kampe, tegul ten ir lieka, kol viskas nurims.
„Galima prieiti, pasakyti gražų žodį ir nueiti į šoną. Nereikia siūlyti jokių skanėstų – kai šuo jaučia įtampa, jis neims skanėsto, nes jam viskas užsiblokuoja“, – aiškina specialistė.
Vilniaus miesto šunų mylėtojų bendrijos pirmininkė primygtinai pataria Naujųjų metų naktį nesivesti ir nesinešti augintinių į lauką.
„Net jei šuo ir nebijo, kam jį be reikalo provokuoti. Mes šunims tam ir esame, kad apsaugotume juos nuo visų tokių dalykų. Kalbant ne tik apie šaudymus, šeimininkas turi mąstyti minute į priekį nei šuo. Žmogus – gaujos vadas, jis turi būti greitesnis, protingesnis, labiau matantis ir labiau girdintis, kad apsaugotų šunį nuo situacijos, kuri netrukus nutiks“, – kalba L.Zizevskė.
Šuns šeimininkas turėtų galvoti ne tik apie Naujųjų metų naktį. Neramios būna kelios besibaigiančių metų savaitės, todėl šventiniu periodu veisėja pataria nevedžioti augintinio lauke be pavadėlio.
Net puikiausiai išauklėtas, šeimininkui atsidavęs draugas, netikėtai pakliuvęs į grėsmingą situaciją, išsprūdęs gali pasileisti, kur akys mato. Tokiose situacijose gelbsti paprastas, bet labai svarbus dalykas – prie antkaklio prikabintas pakabutis su šeimininko telefono numeriu. Net jei šuo ir turi mikroschemą, tai padės daug greičiau ir efektyviau rasti stipraus garso išsigandusį paklydėlį.
