Juodai baltas apie 100 kilogramų sveriantis žvėris visada kėlė nuostabą ir susižavėjimą, o mokslininkų visuomenei – savotišką nerimą ir sutrikimą. Iki šiol jie nėra apsisprendę, kam priskirti šią rūšį: lokinių šeimai ar meškėnams. O gal – atskirai pandinių šeima?
Ne specialistui didžiosios pandos kūno sudėjimas ir išvaizda labiausiai panaši į lėto, labai mielo ir nepavojingo meškiuko povyzą. Tačiau gamtoje ši rūšis nėra tokia miela ir nepavojinga – panda yra plėšrus žvėris (nors ir mintantis augaliniu maistu), kuris gali apsiginti dantimis ir nagais. Didžiosios pandos gyvena nedidelėje teritorijoje kalnuotose Kinijos provincijose, pusantro kilometro ir aukščiau esančiuose subtropiniuose miškuose. Tačiau gamtoje sutinkama ne tik ši panda.
Plėšriųjų žvėrių būryje nedaug tokių rūšių, kurios mistų išimtinai augaliniu maistu. Mažoji panda maitinasi bambukų ūgliais ir kitais augalais.
Tiems, kas giliau domisi gamta ir gyvūnais, kyla logiškas klausimas – koks žvėris yra mažoji (arba rudoji, raudonoji) panda, kuri sistematikų gretinama su didžiąja, bet į ją visai nepanaši.
Įvairūs mums pasiekiami informacijos šaltiniai ėmė ir susipainiojo, aiškindami (ir aiškindamiesi) apie mažosios pandos (Ailuropoda fulgens) vietą plėšriųjų žvėrių įvairovėje. Ji, kaip ir didžioji panda, buvo priskiriama meškoms, meškėnams, po to išskirta į atskirą – pandinių – šeimą. Plėšriųjų žvėrių būryje nedaug tokių rūšių, kurios mistų išimtinai augaliniu maistu. Mažoji panda maitinasi bambukų ūgliais ir kitais augalais; tiesa, radusi paukščio lizdą, jame esančių kiaušinių ar jauniklių nepalieka – suėda.
Mažoji panda daugelyje kalbų vadinama „kate“ – gali būti, dėl ilgos pūkuotos uodegos. Kinai ją dar vadina „ugnine lape“. Iš tikro – žvėriukas ryškiai rudu kailiu, baltai „žieduota“ uodega ir šviesiu, kartais beveik baltu „veidu“ nieko bendro su katėm ir lapėm neturi.
Įdomu tai, kad mažosios pandos (beje, kaip ir didžiosios) letenos ir jų pagalvėlės apaugusios kailiu, kad gyvūnui nebūtų šalta. Mažoji panda – naktinis gyvūnas, todėl miškuose jos paplitimo vietose, Himalajų pietinėje pusėje – Nepale, Butane, Sikime, Šiaurės Asame, Šiaurės Mianmare (buv. Birmoje) ir vakarinėse Kinijos provincijose, šio žvėriuko daug kas nėra net matę. Dieną jis miega drevėse ar ant šakų, užsiklojęs uodega ar ant jos pasidėjęs galvą.
Pavasarį gimsta 3–5 mažųjų pandų jaunikliai, kurie auga labai greitai. Ypatinga pandų savybė – kopinėjimas po medžius. Jų nagai ilgi ir aštrūs, tad žvėriukai laipioja labai vikriai, be pastangų, lyg žaisdami. Gamtoje priešų beveik neturi, žmonės jų nemedžioja. Tiesa, Nepale iš mažosios pandos kailio siuva kepures.
Mažąsias pandas galima pamatyti daugelyje zoologijos sodų. Ji taiki, labai miela, todėl labai mėgstama lankytojų. Nelaisvėje jauki, tačiau visi autoriai perspėja, kad skriaudžiama ji gali gintis – mažosios pandos nagai panašūs į skustuvus, yra labai stiprūs ir aštrūs.
Lietuvos zoologijos sode Kaune iki šiol mažųjų pandų nebuvo. Tačiau 2019 metais, baigus viso zoologijos sodo rekonstrukciją, ši reta rūšis labai patrauktų žiūrovų akis.
