Dubenėliai
Jų reikės bent dviejų – vandeniui ir maistui. Kaip tas dubenėlis atrodys, priklauso nuo šeimininko – vieni renkasi žmonių indus, kiti – pačius paprasčiausius gyvūnų dubenėlius, tretiems reikia ko nors prabangesnio.
Svarbu, kad dubuo būtų geros būklės, lygus, švarus, neįskilęs, lygiais kraštais. Rekomenduojamos medžiagos – nerūdijantis plienas ar keramika be nudažytų vidinių indo dalių. Plastikiniai dubenėliai, nors pigūs, yra linkę kaupti bakterijas bei blogą kvapą, lengvai sugraužiami (o jaunas šuo tikrai mėgins „išbandyti“ indo tvirtumą).
Antkaklis ir pavadėlis
Prie šių „prievolių“ augintinį pratinkite kaip galima anksčiau. Antkaklį šuniukui augant teks keisti. Tinkamas dydis – kai jis pakankamai užveržtas, kad nenusimautų, tačiau tarp jo ir kaklo galima užkišti du pirštus. Antkaklio dizainas priklauso nuo šeimininko noro.
Lauke šunytį vedžiokite tik su pavadėliu – kitu atveju negalėsite augintinio kontroliuoti (gal jis nusivys katę, o gal jį, tolėliau nubėgusį, užpuls kitas šuo). Pavadėlis turi būti tvirtas (priklausomai nuo šuns kūno svorio ir jėgos), patikimai užsegamas. Kai kas įsigyja ir petnešas (jauniems, augantiems šunims galima mauti keičiamo dydžio petnešas)...
Guolis ir (ar) narvas, kelioninis guolis („boksas“)
Guolis – asmeninė šuniuko vieta. Jis turi būti lengvai valomas ir pakankamai storas, kad šuo galėtų patogiai gulėti. Guolis gali būti ir visiškai paprastas (pvz., čiužinys), ir prabangus, primenantis žmonių lovą.
Naują augintinį patartina kurį laiką šerti tuo pačiu maistu, kurį jis ėsdavo senuose namuose, ir į naująjį keisti palaipsniui.
Vis labiau populiarėja narvai. Ši priemonė palengvina keliones, itin tinka ilgai dirbantiems žmonėms ar turintiems neramius, viską graužiančius augintinius. Tinkamai prie narvo pripratintas šuo jį labai pamėgsta. Jei augintiniui ši vieta asocijuojasi ne su bausme ar nemalonumais, o su ramybe ir saugumu, jis pats noriai į jį lenda. Narvas turi būti pakankamai didelis, kad šuo jame galėtų atsistoti, apsisukti ir patogiai atsigulti. Nelaikykite ten šuns ilgiau kaip penkias valandas. Viduje tegul būna žaisliukų, kuriuos būtų galima kramtyti.
Kelionėms, jei augintinis nedidelis, galima įsigyti „boksą“. Dideli šunys dažniausiai keliauja narvuose.
Maistas, skanėstai
Naują augintinį patartina kurį laiką šerti tuo pačiu maistu, kurį jis ėsdavo senuose namuose, ir į naująjį keisti palaipsniui. Staigus ėdalo pakeitimas gali sukelti virškinimo sutrikimus, tokius kaip viduriavimas.
Išsirinkite vieną iš būdų, kaip šersite augintinį. Paprastai rekomenduojama jį maitinti arba kokybišku sausu ėdalu (ir/arba konservais), arba RAW/BARF (RAW – mėsa kuo didesniais gabalais, natūrali mityba; BARF – maltas maistas, malti kaulai, daug daržovių). Svarbu duoti atitinkamą normą pašaro. Sauso ėdalo rekomendacinės normos būna nurodytos ant pakuotės ar gamintojo puslapyje, šeriant RAW šuniukui duodama apie 10 proc. esamos arba 2–3 proc. būsimos (t. y., kai šuniukas suaugs) kūno masės.
Jaunas šuniukas turi būti šeriamas po nedidelį maisto kiekį kelis kartus per dieną. Jei augintiniui išrinkote kokybišką pašarą, papildomai papildų ar vitaminų duoti nereikia (arba dėl jų poreikio pasitarkite su veterinaru).
Šuniukui visada turi būti padėta vandens, jį reikia keisti kasdien.
Skanėstai ar kramtalai naudojami kaip dresūros priemonė ar šuniuko pamaloninimui. Dažnai jie pasižymi kokiomis nors naudingomis savybėmis, pvz., turi vitaminų, rūpinasi dantų higiena ar gerina snukio kvapą, bet duodant juos reikia laikytis tų pačių normų, kaip ir vaišinant vaikus saldainiais – jų neturi būti per daug.
Žaislai
Šuniukui būtinai reikia žaislų, kuriuos jis galėtų graužti. Labai populiarūs „užimtumo“ žaislai, mėgstamiausi iš jų – „kongai“: į žaislo ertmę įdedama skanėstų, tad šuo vargsta, kol juos iškrapšto. Yra žaislų, specialiai skirtų mažiems šuniukams. Daug kam patinka interaktyvūs žaislai, pvz., kamuoliukai ar kiti šokinėjantys daiktai, kurie elgiasi kaip „gyvi“.
Svarbu ir tai, ar žaislas šuniui patiks. Būna augintinių, kurių visai nedomina prabangūs nauji žaisliukai, jie veržiasi prie senų kojinių, pliušinių meškučių, medžio šakų ir panašiai, arba dievina savo seną nukramtytą kamuoliuką.
Higienos priemonės (šepetys ar šukos, ausų valymo skystis ir vatos tamponėliai ausims valyti, šampūnas, nagų žirklės, jei reikia, žirklės kailiui)
Nuo mažens pratinkite šuniuką prie akių, ausų, dantų, letenų priežiūros, nagų karpymo, šukavimo, kirpimo (jei reikia), maudymo.
Parodiniams šunims, kuriems neturėtų matytis nelabai gražiai atrodantys „ašarų takeliai“, akys valomos kelis kartus per dieną, naudojami specialūs skysčiai.
Daugeliui miesto butuose gyvenančių šunų būtina kirpti nagus (jie nespėja nudilti). Ilgi nagai trukdo vaikščioti, letena skečiasi vėduokle, nagai kimba už daiktų, gali nulūžti ar būti nuplėšti.
Ausų valyti per dažnai nereikia (taip siera gaminasi dar aktyviau), tačiau periodiškai jas apžiūrėti būtina.
Daugeliui miesto butuose gyvenančių šunų būtina kirpti nagus (jie nespėja nudilti). Ilgi nagai trukdo vaikščioti, letena skečiasi vėduokle, nagai kimba už daiktų, gali nulūžti ar būti nuplėšti.
Geriausia augintinį prie nagų kirpimo procedūros pratinti kuo anksčiau. Iš pradžių pratindami šuniuką nieko nekirpkite, tik pagremžkite nagą žirklėmis, kad augintinis nebijotų. Nagų kirpimui naudojamos ne paprastos žirklės, o specialios žnyplės („giljotinos“). Pakirpti nagai neturi liesti grindų. Šviesius nagus turinčių šunų gyvuonis matyti gerai, esant tamsiems kirpti teks atsargiau. Beje, jei nago kirpimas nuolat atidedamas, su juo kartu auga ir gyvuonis.
Dauguma šeimininkų nenaudoja dantų priežiūros priemonių, tačiau yra šunų, linkusių į dantų problemas (ypač tai paplitę tarp mažesnių veislių šunelių). Kai kuriems tenka naudoti specialų šepetuką ir pastą, dantis valančius žaislus.
Jei augintinis trumpaplaukis, jį užteks retkarčiais pašukuoti, daugiau vargo bus tik šėrimosi metu. Jei šuo ilgaplaukis – šukuoti teks kasdien. Šukavimo priemones parinkti reikia priklausomai nuo kailio tipo. Kai kuriuos augintinius tenka kirpti ar triminguoti, tai galima atlikti ir namuose, ir pas profesionalą.
Trumpaplaukius šunis maudyti pakanka porą kartų per metus ar kai jie išsitepa, ilgaplaukius – kas tris mėnesius ar kaip rekomenduojama veislei. Geriausia naudoti specialų kailio tipui tinkantį šampūną.
Kad šuniukas neverktų
Parsivežę šuniuką į namus, aprodykite jam kambarius, supažindinkite su šeimos nariais. Pirmą dieną „naujakurys“ turi sužinoti, kur jo guolis, vanduo ir koks nors daiktas, kurį galima kramtyti. Nepervarginkite augintinio – tegul jis iš pradžių apsipranta.
Dažnai šuniukai svetimose vietose jaučia stresą, cypia. Su tokiu nerimu kovojama keliais būdais – vieni priima šunytį į lovą, kiti prieš miegą jo guolin įdeda šilto vandens pripiltą pūslę ar kokį daiktą (pvz., kojinę ar žaisliuką) iš senųjų namų. Prie šiltos pūslės į guolį galima dėti ir tiksintį laikrodį, kuris primintų motinos širdies plakimą ar tyliai nustatyta radijo imtuvą, kad šuniukas girdėtų žmogaus balsą ir nesijaustų toks vienišas. Kai kas naudoja feromonus (pvz. D.A.P) – jie gyvūną ramina.
Tualeto reikalai
Nė vienas šunytis negimė mokėdamas „gražaus elgesio“. Paprastai daugelis šeimininkų kuriam laikui iš kambarių pašalina kilimus ir visur pritiesia laikraščių, palaipsniui mažindami jų kiekį. Dar galima naudoti palutes ir sušokantį kraiką, netgi yra firmų, tam reikalui gaminančių „dirbtinę pievutę“. Šuniukui vilioti į tam tikrą vietą naudojami specialūs purkštukai, o atbaidyti – atbaidantys kvapai.
Priemonės nuo parazitų
Dėl priemonių nuo parazitų pasikonsultuokite su veterinaru. Galima naudoti antkaklius, lašus, šampūnus, natūralias priemones.
Identifikavimas
Vis dažniau šunys „čipuojami“, tačiau geras dalykas prie antkaklio prisegti pakabuką, kuriame būtų užrašyti šeimininko kontaktai. Jei augintinis netyčia pabėgtų, taip jį būtų galima lengviau grąžinti namo.
Apynasris ar antsnukis
Ypač jie svarbūs didelių veislių šunims. Aišku, jei šuo dar visai jaunas, šie daiktai nėra reikalingi. Jei planuojama, kad suaugęs šuo antsnukį turės nešioti nuolat, prie šios prievolės pratinkite, kol jis mažas (nebūtina mauti masyvaus antsnukio – gali užtekti kartas nuo karto panaudoti daugiau laisvės suteikiantį apynasrį).
