Gamtoje vis naujos spalvos. Pietų Lietuvoje jau pradeda baltuoti ankstyvieji grikiai, kitur laukuose gelsta javai. Nežinia, ar ne per anksti jiems geltonuoti, tačiau visa tai – birželio karščio palikimas.
Pievose, kur nepasisuko dalgis, žiedų, būdingų tik šiam metui, – jūra. Mėlynuoja katilėliai, ežeiniai, godai, geltonuoja jonažolės ir dirvuolės, raudonuoja gauromečiai, o drėgnesnėse vietose – raudoklės.
Jau baigė žydėti liepos. Bitininkai dar negali atsakyti, ar daug iš jų žiedų prinešta medaus. Orai buvo palankūs, liepos žydėjo labai vešliai ir bitelės jose dūzgė visą mielą dieną. Tačiau neapsigaukime – kas mums gali atrodyti paprasta, gamtoje gali virsti kitokiu rezultatu. Todėl ir medaus rasime ne tiek, kiek jo tikėjomės. Ir turėtume suprasti tai ir tikėti – o gal daugiau bus kitąmet.
Pušynams drėgmės dar mažoka, nes smėliai per ilgą laiką buvo sausroje. Čia voveraičių nėra arba auga pačios mažiausios.
Jau nurinktos pirmosios mėlynės, sodai dovanoja avietes, trešnes ir vyšnias. Tačiau kažkodėl labiausiai laukiame grybų. Jų jau yra. Gal pilnos pintinės neprirausime, bet lapuotynuose randami lepšiai raudonikiai ir baravykai. Pušynams drėgmės dar mažoka, nes smėliai per ilgą laiką buvo sausroje. Čia voveraičių nėra arba auga pačios mažiausios.
Iš tikrųjų grybauti dar ne pats geriausias metas, nes ir paukščiai peri bei vaikus augina, žvėrys savo vaikus moko. Iki liepos vidurio gamtai labai svarbi ramybė.
Karštą dieną ore nardo čiurliai, žieduose plazda drugiai. Po šių lietų reikia laukti naujos jų kartos. Labai greitai turėtų suplazdėti ką tik išsiritę lygiais sparnais baltukai, melsviai, machaonai, o naktimis į šviesą skris daugybė sprindžių ir pelėdgalvių.
Liepa – ypatingas gyvybės metas. Džiaukimės ja, matykime ir stebėkime, nes gamtos metų ratas sukasi, nešdamas mus brandžios vasaros link.
