Jis darbavosi ruošdamas gamtą žiemai! Taip, tokia jau rudens dalia. Gražieji spalio vaizdai – taip pat iš šio pasiruošimo virtuvės. Juk lapai negali kristi žali, dar gyvi ir kvėpuojantys. Juos reikia užmigdyti, o paskui palengva išbarstyti. Kiekvienas medis ir jo lapai yra lyg didelis biochemijos fabrikas, kuriame vyksta be galo sudėtingi procesai. Mums – gražu, o kai kam tai – didelė ruoša ir darbas.
Paskutinius spalio orus, kaip įprasta, sumaišė ne lietus ir vėjas, o sniegelis. Tikru sniegu tų ištežusių snaigių, kritusių ant žalios žolės, negalime vadinti. Tačiau kai kur susidarė graži balta sniego košės eilutė, o jos, kaip reiškinio, paneigti negalima.
Nepamenu rudens, kai paukščių migracija nenusilpsta iki paties spalio galo. Kodėl taip yra, dabar neatsakytų niekas.
„Ar tai jau žiemos ženklai?“ – klausia žmonės. Ne, tikrai ne žiema. Taip gamta žemei siunčia drėgmę, kurios vis dar trūksta. Vasaros antrosios pusės lietūs teikė gerų vilčių, imta kalbėti apie atgijusius upelius ir pasipildančius išsausėjusius šulinius. Tačiau paskui stoję du mėnesiai sausų orų vėl viską pavertė niekais.
Šių dienų šlapias sniegelis yra kur kas vertesnis už lietų – iškritęs jis tirpsta čia pat, o vanduo, šaltas ir gėlus, susigeria į žemę. Lietaus, ypač staigaus, brangus vanduo gali neatitekti žemei – nutekėti upeliukais ir sugarmėti į upes.
Nepamenu rudens, kai paukščių migracija nenusilpsta iki paties spalio galo. Kodėl taip yra, dabar neatsakytų niekas. Tačiau pamaryje ką tik stebėtos kregždės verčia abejoti savo išmanymu. Ypač netikėti langinių kregždžių, tikrųjų vasaros paukščių, stebėjimai. Jos turėjo išskristi rugpjūčio gale, blogiausiu atveju – iki rugsėjo vidurio. Šelmeninės kregždutės atsparesnės, tačiau spalio paskutinė dekada – tikrai ne jų metas.
Kai žvalgomės iš šiaurės atskrendančių svirbelių, kuriems šiemet išauginta, sunokinta tiek daug šermukšnių, nerimsta dar mūsų kraštą paliekančios zylės, o kartu su jomis – liepsnelės, karetaitės, strazdai. Beje, ką tik Ventės rago ornitologinėje stotyje tinkluose sugautas dar vienas sibirinis erškėtžvirblis – jau trečias Lietuvoje šį rudenį. Į rytus nuo Uralo gyvenanti rūšis savo skridimo kryptimi kažkodėl pasirinko vakarus ir taip mokslininkams užminė nemažai mįslių.
Spalis savo darbus ir turtus perduos lapkričiui, o šis mus ir gamtą ruoš žiemai. Dar toli iki jos, dar regėsime visko – juk rudeniui liko visas ilgas mėnuo.