Laukiame ir nesulaukiame, kada vėjas nusigręš nuo šiaurės, šalčių sostinės. Atrodo, trūksta tokio mažmožio – bent keleto laipsnių šilumos, pietryčių vėjo ir saulės. Taip bus, tačiau nežinoma, kada. Ko gero, būtų labai nedrąsu pranašauti ką nors labai linksmo ir jaukaus, nes sinoptikai didelių orų permainų neįžvelgia ir vis dar pasergėja mus bei perspėja. Naktimis bus šaltukas, o dienomis –krituliai. Ne sniegas ar lietus, bet krituliai – kažkas panašaus į sniegą ir lietų, o gal viskas kartu.
Kol mes aiškinamės, kada bus pavasaris, į Lietuvą skuba paukščiai. Tiesa, pro sniegų šydą, lyg norėdami pranešti, kad nepamiršo savo tėvynės, prasiveržia tik pavieniai. Labiausiai nustebino gandrai, per Velykas regėti daugelyje Lietuvos vietų. Nelabai svetingai juos sutiko tėviškė – paukščiams teko leistis į sniegą ar tūptis ant snieguoto lizdo krašto.
Visai suprantamas žmonių rūpestis ir klausimai, kaip jiems galima padėti. Gal reikia sugauti, uždaryti ir lesinti? Pati pirmoji pagalba – ramybė. Nereikia paukščių baikštinti, sekioti paskui juos. Jie tikrai nusileis prie neužšalusio upelio, braidys jame ir ras lesalo. Vos sugrįžę gandrai ilgokai būna nelesę. Sakytum, kad tokia netektis jiems yra lyg savaime suprantama.
Tačiau mes darže, dirvoje, galime nuvalyti didesnį plotą – gandrai nusileis ant juoduojančios plikos žemės. Jeigu čia padėsime virtų bulvių, mėsos gabaliuką, žuvies, toks lesalas jiems patiks. Jeigu rastųsi nusilpusių, nepaskrendančių gandrų, juos trumpam galime uždaryti nešildomoje patalpoje, palikti kibirą su vandeniu ir giliame inde palikti maisto. Kai tik bus žvalesnis, tokį gandrą galima iškart paleisti.
Taigi – balandis. Kalbame apie žiemą, bet galvojame apie pavasarį. Taip ir turi būti, nes jis čia pat.
