Per pastaruosius 200–300 metų pilkoji varna buvo tai persekiojama ir naikinama, tai pamirštama. Žinoma, buitiniame namų lygmenyje varnos visada vertintos vienodai – neigiamai, nors ir su slepiama pagarba, kuri buvo atpildas už šio paukščio sumanumą.
Varnai apibūdinti turime daugybę posakių ir žodžių, apie ją (bent jau kaime) žinoma daug. Ypač žinomas varnos išmanymas grobti viščiukus, kiaušinius – sakoma, kad „savo“ sodyboje, kurios medyje yra lizdas, varna jokių piktų darbelių nedaranti, skrendanti tik pas kaimynus.
Buitiniame namų lygmenyje varnos visada vertintos vienodai – neigiamai, nors ir su slepiama pagarba, kuri buvo atpildas už šio paukščio sumanumą.
Dalis tiesos tame yra, nes varna išties yra labai atsargi, ypač ten, kur gresia pavojai. Daugiausiai jų buvo ne taip seniai – sovietmečiu varnas medžiojo visus metus, be to, kiekvienas medžiotojas privalėjo jas šaudyti ir dar pristatyti (kaip įrodymą) jų kojas.
Šiandien keistokai atrodo toks „ataskaitos“ būdas, tačiau tada jis vertė medžiotojus varnas persekioti ir naikinti. Žinoma, varnos suprato šiuos piktus kėslus ir žmogaus neprisileisdavo arčiau nei „per šūvį“.
Kaimo vaikai ir paaugliai pavasarį patikrindavo visus varnų lizdus, tad jos turėjo ieškoti pačių netikėčiausių jiems vietų. Dabar, kai lipimas į medį yra „neįkandamas“ nei jauniems, nei vyresniems, varnos savo ankstesnes baimes ima užmiršti.
Varninių šeimos paukščių psichika yra pakankamai aukšta, jie gali atrasti savitus sprendimus ten, kur žmogus apie tai net nepagalvoja. Antai, priemiesčių varnos lizdas yra labai tvirtas, nes jame galima rasti dešimtis vieligalių, plastiko strypelių, žodžiu – jis jau ne iš gamtinės medžiagos.
Varnos giminės krankliai jau daug kur peri elektros stulpuose. Įdomu – kada šią potencialią perimvietę „atras“ varnos. Beveik prieš 40 metų Rusijos Tolimuosiuose Rytuose teko stebėti šarkas, perinčias telefono linijų stulpuose – jų lizdai buvo susukti tarp laidų ir kūpsojo lyg žagarų krūvos.
Priemiesčių varnos lizdas yra labai tvirtas, nes jame galima rasti dešimtis vieligalių, plastiko strypelių, žodžiu – jis jau ne iš gamtinės medžiagos.
Tačiau labiausiai mus stebina ne varnų gebėjimas suskaldyti riešutus ar storus („cukrinius“) kaulus, juos iš aukštai mėtant ant asfalto, ne lizdų sukimas ar ypatingas patiklumas.
Vis dažniau stebimi jų mitybos pokyčiai, tiksliau – naujų metodų, būdingų tik plėšriesiems paukščiams, formavimasis. Nors varniniai priskiriami prie mišrios mitybos gyvūnų (eurifagų), tačiau veisimosi metu jie lesa išimtinai tik gyvūninės kilmės lesalą. Tokį savo biologijos ypatumą pasirinko ne jie. Tačiau kaip jie sugeba pasirūpinti savo lesalu, kur ir kaip jo randa, priklauso nuo jų pačių sugebėjimo ir išmonės.
Jau daugiau kaip prieš du dešimtmečius mano bičiulis Antanas, Vilniuje suręstoje balandinėje auginęs pulką margaplunksnių skrajūnų, išgyveno, kad kai kurių veislių augintinių negali išleisti paskraidyti.
Paštiniai, aukštaskraidžiai, Vilniaus naktiniai – tvirti ir stiprūs balandžiai lakiojo lyg niekur nieko. Tačiau kai ant stogo išskrisdavo nedidutė, garbanota krūtinėle didžiaakė žuvėdrėlė (taip vadinamos dekoratyvinių balandžių veislės), nuo pušies viršūnės nusklendusi varna „numušdavo“ paukštį žolėn, o supuolusios kitos varnos bereginti jį pribaigdavo ir sulesdavo.
Gali būti, kad pabandžiusios tokį „medžioklės“ metodą, jos įprato prie palyginti lengvo grobio ir šį metodą perdavė kitoms. Juk varnos gali mokytis, atradinėti ir stebėdamos kitų varnų veiklą. Kad to paukščiai gali išmokti, liudija daug šviežesni stebėjimai. Šių metų gegužę Vilniuje buvo stebimos varnos, kurios gatvėse nutverdavo miestinius (matyt, jaunus) balandžius, beregint juos pribaigdavo ir skubėdavo lesti. Ko dar iš jų galima laukti?
Varnos seniai suprato žmones, įminė jų užduotas mįsles ir žmogaus aplinkoje apsirūpina viskuo. Tačiau kaip pakankamai intelektualus gyvūnas, jos ieško vis lengvesnių kelių gyventi, maitintis. Tam ribų nėra, todėl varnas reikia stebėti ir, jeigu jų polinkiai pakryptų nepageidaujama linkme, tektų ieškoti naujų sprendimų užbėgti jiems už akių.
Žiūriu pro langą ir stebiuosi: beglobis katinas ką tik išlaižė jam su maistu paliktą plastikinį indą ir pievelės vidury markstosi prieš saulę. Žinau, kas bus netrukus – pasirodys varnos, ištampys visą katino maistą.
Tačiau gyvenimas ne tik maistui skirtas. Štai nuo pušelės viršūnės ramiai sklendžia varna, kojomis brūkšteli katinui per galvą, šis verčiasi kūliu, pašoka. Na, dabar tai jau bus... O varna lyg niekur nieko nusileido greta, išplėtė sparnus ir linkčiodama galvą sustojo priešais „erelio poza“. Pažiūrėjo katinas, apsisuko ir nuspūdino sau. Kas ten žino jas, tas varnas...
